Su būsimu vyru draugavome metus, tada jis man pasipiršo. Iškart ėmėme ruoštis vestuvėms. Tai pradėjome daryti likus metams iki didžiosios šventės, tačiau žinojo tik mūsų tėvai: norėjosi kuo mažiau netikrų šypsenų ir žmonių, kurie lenda tau į akis tik todėl, kad vėliau susigundytum juos pakviesti.
Susidarėme svečių sąrašą, kuriuos norėjome matyti savo šventėje. Iškart buvome sau pasakę, kad pas mus nebus giminės baliaus, o juo labiau nekviesime nė vieno iš pareigos – tik todėl, kad kažkokia bobutė liepė, nes kitaip neva bus gėda.
Sudarytame svečių sąraše nebuvo mano krikštatėvių. Sau svarbią dieną tų žmonių nenorėjau matyti labiausiai. Viskas dėl to, kad mano krikštamotė yra labiausiai mane žeminęs žmogus.
Nuo mažų dienų atsimenu, kad ji ir jos vaikai buvo miesto žmonės, o mes – kvaili kaimiečių vaikai, iš kurių nieko nebus. Pamenu, kaip ji sirgdavo, jei kažkas mūsų šeimoje nutikdavo gero, ir kaip pražysdavo, jei mums būdavo juodas etapas.
Vėliau girdėjau, kad mano pasirinktas universitetas yra pats prasčiausias, o ką jau kalbėti apie pasirinktą specialybę – visiška nesąmonė. Nors, kertu lažybų, ji niekada nesugebėtų „patempti“ kažko panašaus. Ką jau kalbėti apie mano darbą, jis taip pat nieko vertas. Nors, jei tokį gautų jos vaikai, tikriausiai susprogtų iš pasididžiavimo.
O kaip ji pavydėjo, kai pamatė, koks gražus vyras šalia manęs pilnomis meilės akimis. O jos nuostabioji miestietė dukra taip ir liko senmergė.
Kiek kartų buvome ją su būsimu vyru sutikę, nė karto nepaklausė, kaip gyvenu, kai kitus kalbino ir kvietė pas save į svečius. Žinoma, jai dar ir mano vyras labai užkliuvo, mat ko gi svetimas bernas čia trinasi, jam čia ne vieta.
Aš klausiausi jos replikų, paleistų ančių, ir viduje tyliai juokiausi, nes seniai žinojau, kas ji per boba. Apie vestuves net neužsiminiau, nes jei ji būtų sužinojusi apie jas, būtų atbėgusi ir lindusi į užpakalį. Kadangi nežinojo, eilinį kartą parodė savo tikrąjį veidą.
Atėjus laikui, išdalinome kvietimus – žinoma, ji jo negavo. Tada juokiausi jau aš, nes žinojau, kad jai, tokiai pasipūtėlei, bus baisus pažeminimas. Žinoma, iš aplinkinių susilaukiau spaudimo, gi krikštatėviai, reikia pakviesti, nesvarbu, bendrauji ar ne – tokia pareiga.
Atsakykit, prašau, jūs man, kas mane įpareigojo savo svarbiausioje šventėje matyti pagiežos ir pavydo perkreiptus snukius? Kas gali man pasakyti, kad reikia kviesti žmones, kuriems per mažai žemės stovėti šalia mano būsimo vyro? Kodėl turiu savo svarbiausia diena dalintis su tais, kurie mane tik visada žemino?
Vargšė mano krikštamotė. Nuo vestuvių praėjo jau metai, o ji vis dar laksto po giminę ir skundžiasi, kaip aš turėjau gėdos jų nepakviesti. Kokie visi manimi pasibaisėję, kaip drįsau nekviesti krikšto tėvų, kokia aš begėdė ir neišauklėta.
Bet žinot? Aš esu pakankamai suaugusi ir protinga, jog suprasčiau, kad niekam nesu nieko skolinga, ir šis gyvenimas duotas tik vienas, todėl gyvenu ir juo dalinuosi tik su man brangiais žmonėmis. Aš nesu veidmainė, nesišypsau į akis ir nepilu purvo už jų.
Šis sprendimas vestuvių dieną dalintis tik su brangiausiais žmonėmis buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Vestuvių dieną buvo šalia tik tie žmonės, kurie mus myli, gerbia, dėl mūsų stengiasi, todėl šventė buvo nuostabi, nes mes buvome pagerbti savo svečių, nuo jų visų sklido šiluma ir gėris.
Daug kartų girdėjau iš savo draugių, kokia baisi šventė vestuvės, kaip tu lauki, kad greičiau jos baigtųsi. Žinot, mano šventė buvo nuostabi ir padaryčiau viską, kad atsukčiau laiką atgal ir vėl viską išgyvenčiau. O jei norite savo šventę paversti pragaru, klausykit tėvų, močiučių ir visų kitų gyvenimo išminčių, ką jums reikia kviesti būtinai, o ko ne.
Nors ir kaip mano vargšė krikštamotė skundžiasi visiems, kokia aš bloga, nors ir kaip lenda į mūsų šeimą, bandydama mus supykdyti, ir keršija mano mamai, aš tikrai nieko nekeisčiau. Nekviesti tokių veidmainių ir kandžių žmonių buvo geriausia, ką galėjau padaryti.
Man tik gaila vieno – kad ji taip ir nesuprato, kodėl jos nekvietėm, tik visiems pasakė, jog kol gyva su manimi nebendraus, nes yra labai įžeista. O aš galiu jai pasakyti viena - mes nebendravome seniai ir man jos bendravimo nereikia. O tas jos isterikavimas – atlygis už visus mano ir mano vyro pažeminimus.
Taigi, viskas, ką noriu pasakyti būsimoms nuotakoms, yra tai, kad jūs niekada nepamirškit, kad nieko nesate skolingos savo tėvams, seneliams, kad jie savo vestuves jau atšoko, todėl ši diena priklauso tiks jums. Todėl mėgaukitės gyvenimu.
Ir dar žinokit, kad jei jūs nekenčiat kokio žmogaus ir šalia jo jums būti yra sunku, tai žinokit, kad jis jums jaučia tą patį ir viską padarys, kad jūsų šventę sugadintų.
Ir dar noriu pasakyti visoms bobutėms ir mamytėms – nevarginkit vaikų savo kompleksais „ką pasakys žmonės“.
O jei jūs nesate pakviesti į artimųjų vestuves, į kurias, manėte, kažkas turi pareigą jus pakviesti, tai nepykit ir nekeršykit tiems žmonėms, o pamąstykit, ką padarėte jiems, kad tokią svarbią dieną gyvenime jie jūsų nenori matyti.
