Mano istorija daugiau juokinga, nei dramatiška. Gyvenime turėjau vienus rimtus santykius ir vieną audringą romaną. Dabar vėl esu vienišas ir mėgaujuosi viengungio gyvenimu.
Tikėsite arba ne, bet abi ryškiausios mano gyvenimo moterys pasidarė po vienodą tatuiruotę. Jos abi mano gyvenime buvo vienu metu, abi žinojo, kad man labai patinka begalybės ženklas. Jos abi norėjo, kad mūsų meilė būtų begalinė. Ir mane ragino pasidaryti tokią pačią.
Viskas baigėsi gana juokingai. Meilužė ir buvusi draugė prieš metus susitiko gimtadienyje ir abi pamatė vienodas viena kitos tatuiruotes. Ir viską suprato be žodžių. Vienos iš jų tatuiruotė švietė ant vidinės riešo pusės, kitos – tarp rankos pirštų. Susidaužė gražuolės taurėmis ir suprato, kad iš manęs begalinės meilės negaus.
Suprantu, žiauru, nereikėjo būti neištikimam savo draugei ir dar su mergina, kurią ji pažinojo. Bet net ir be vienodų tatuiruočių fiasko mano santykiai su abiem merginomis ėjo į pabaigą. Aš planavau su kiekviena pakalbėti ir atsisveikinti civilizuotai, bet... kam reikėjo daryti tas kvailas tatuiruotes?
Aš nesuprantu, kaip veikia panų logika, bet vyrai tikrai mane supras. Kai pradedu bendrauti su moterimi rimtai, būtinai ateina vakaras, kai sėdim, kalbam, o tada prasideda visokie kvaili klausimai: „Kokia tavo mėgstamiausia spalva?“, „Kiek vaikų norėtum turėti?“, „Kokį daiktą pasiimtum į negyvenamą salą?“, „Kokią tatuiruotę pasidarytum?“
Abi tokias apklausas darė, kad pažintų mane geriau, o tada iš meilės darėsi tas tatuiruotes, galvodamos: „Bingo, aš juk žinau, jam patiks.“
Bet man tatuiruotės įspūdžio nedarė, ir manau, kad su meile tai neturi nieko bendra. Aš nesidariau tatuiruočių, nes nematau prasmės jas darytis.
Nežinau, kaip baigėsi mano merginai su ta tatuiruote. Gerai, kad bent ne vardą išsitatuiravo, tai kitiems žmonėms neaišku, jog čia meilės užrašas. Bet ji pati visą gyvenimą atsimins, kad begalybė turi pabaigą.
Merginos gal mane „suvalgys“ komentaruose už šaltakraujiškumą, bet aš nesu beširdis, tokiu nesijaučiu. Aš tiesiog nesupratau, kam mano mylimos moterys darėsi tatuiruotes ir mane ragino. Iš pradžių jaučiausi skolingas kažkokį poelgį, kažkokį prisipažinimą, bet kai jos pradėdavo mane spausti, jausdavau šleikštulį. Teisingai sakoma, kad per prievartą mylimas nebūsi.
Bet neliūdėkim, nes aš džiaugiuosi pavasario vėju ir gyvenimu. Savo buvusioms merginoms nepridariau vaikų, bet kažkas mažesnio joms visą gyvenimą primins mane. Tikiuosi, panos tapo protingesnės.
Ir dar... Labai tikiuosi, kad mano išrinktoji, mano būsima žmona ir vaikų mama, nesugalvos pasidaryti trečiosios tatuiruotės.
