Mylėjau savo pirmą vyrą be proto. Kas ką apie jį sakė – netikėjau. Dėl jo būčiau galėjusi ir gyvybę paaukot. Nustojau pati bendrauti su draugais ir draugėmis, su artimaisiais ir giminėmis, kad tik galėčiau būti šalia jo.
O jis nesnaudė. Viena meilužė po kitos. Jo motina tai žinojo, tyčiojosi iš manęs. O aš vis tikėjau, kad jam – reikalai.
Tai tęsėsi, kol vieną dieną paskambino į duris ir rusiškai pasisveikino, paklausė, ar čia gyvena toks ir toks. Atsakiau, kad taip.
Ji paklausė, kas aš tokia. Aš atsakiau, kad esu jo žmona ir dar parodžiau miegantį sūnelį. O ji man sako, kad po dviejų dienų jie turi nešti pareiškimus tuoktis. Aišku, man buvo šokas.
Su meiluže ėjome jo ieškoti. Jis mus pamatė mieste vaikštant ir jo ieškant. Užsipuoliau jį, tada jis pabėgo.
Kai vakare grįžo namo ir man pareiškė, kad skiriamės, aš iš tos meilės (dar tada buvau visiška kvailė) klaupiausi ant kelių, kad tik manęs nepaliktų. Sakiau, jei jam su manim blogai, aš sutinku, kad jis eitų pas kitas, bet kad tik gyventų su manimi.
Bet mūsų mieste atsitiko toks dalykas. Vienoje šeimoje žmona taip pat sužinojo, kad vyras jai neištikimas. Ji palūžo – nužudė vieną iš vaikų ir pati nusižudė. Tai buvo žiauru.
O labiausiai mane sukrėtė tai, kad tiek vyras, tiek visi žmonės kalbėjo, kad ji kvailė, nes dėl vyro žudėsi. O jam neva tik rankas atrišo savo pasitraukimu.
Na, tada aš ir persigalvojau. Mane net supurtė žmonių nuomonė.
Nutariau, kad, jo piktumui, gyvensiu geriau už jį, pasiimsiu už vaikus, kas man priklauso. Jei jis neturi, tai tegu atsako jo tėvai, giminės ir artimieji, kurie mane žemino ir skriaudė.
Tai štai dabar gyvenu ir toliau, turiu kitą vyrą, su juo turime ir mergytę. Esu mylima, mylinti ir gerbiama. O jis taip ir liko prie supuvusios geldos, tik vis su kita moterimi.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų balandžio 7 dieną.
