Kai susituokėme, dar nebuvau atsigavusi nuo jausmų pirmajai meilei. Su juo kartu buvome ketverius metus, dėl jaunystės klaidų išsiskyrėme. Kartais pabendraudavom, nes draugų ratas išliko tas pats.
Stengiausi apie jį negalvoti ir švariai žiūrėti į dar naują santuoką, bet kartais mintys ir ilgesys vis tiek užplūsdavo. Tiek laiko praleidusi kartu, praradusi su tuo žmogumi nekaltybę, svajojusi apie ateitį... nesugebėjau taip tiesiog nuo visko atsiriboti.
Pirmąją mano santuokinę vasarą gavau kvietimą į draugės gimimo dieną. Šventė vyko visą savaitgalį sodyboje. Ten buvo ir jis – kaip minėjau, draugų ratas buvo bendras. Mano vyras nevažiavo, turėjo reikalų, o aš labai ir neraginau. Negali tai negali.
Kaip aš tada pykau, kai mano mama pakomentavo, kad be vyro pas draugus važiuot nepadoru. Ginčijausi su ja iki nukritimo – koks dar gali būt nepadorumas, juk dabar kiti laikai.
O viską ji suprato. Daug geriau už mane žinojo, kuo gresia tokie pasivažinėjimai.
Kodėl negalime būti draugais?
Kompanija, lengvi juokai, šašlykai, gėrimai. Taip praleidome šeštadienį sodyboje. Iš pradžių su juo bendraudama dar truputį jaudinausi, labai sekiau save – stengiausi, kad jokiu būdu nieko nepajusčiau, nė kiek nepaflirtuočiau, niekuo neparodyčiau dėmesio. Žinojau, kad tas etapas baigtas, o dabar išgyvenu kitą. Stengiausi būti neutrali.
Bet vėliau atsipalaidavau. Aplinka padėjo, gal ir vynas. Ir pradėjau galvoti, kad gal iš tikrųjų galime būti tiesiog geri draugai. Visada puikiai sekėsi bendrauti kaip draugams, tik tie dalykai, kurie atsiranda būnant pora, kėlė sunkumų.
Dabar jų neliko, tad kodėl negalėtume rimtai bičiuliautis? Taip aš maniau, pamiršdama, kad širdis pagal tavo išvedžiotas teorijas nesielgia.
Jis buvo mėgėjas išgerti, taip nutiko ir tą vakarą. Smarkiai apsvaigo, o tą jaučiau ne tik iš pasikeitusios jo kalbos, bet ir iš artumo. Blaivus niekada nemėgo per daug glėbesčiuotis, laikytis už rankų, nebuvo švelnus. Kai išgerdavo, mane visą tiesiog apsivyniodavo. Kai dar buvome kartu. Dėl to kartais nesąmoningai net laukdavau, kol jis išgers ar bus vakarėlis. Žinodavau, kad tada gausiu švelnumo ir šilumos.
Taigi to šeštadienio vakarą jo švelnumas pasireiškė su kaupu. Jaučiau, kaip visiems sėdint drauge, jis vis pasislenka arčiau manęs, ką nors pasakodamas apkabina per pečius, sakė, kaip džiaugiasi, kad bendraujam.
Kai draugai pradėjo skirstytis miegoti, jis ėmė klausinėti mane apie mano santuoką. Paklausė, kaip sekasi su vyru, ar nesigailiu, kad ištekėjau. Pradėjau su juo apie tai kalbėtis, likome tik dviese. Dabar suprantu, kad tai buvo klaida.
Mes skirti vienas kitam
Gal dėl girtumo, o gal tokios mintys sukosi jo galvoje ir blaivam esant, bet jis pradėjo manęs klausinėti to, ko nederėtų. Pavyzdžiui, paklausė, ar vyras geras lovoje. Atsakiau, kad su juo apie tai tikrai nekalbėsiu. Ačiū, esu laiminga, man viskas gerai.
„Vis tiek žinai, kad aš geresnis. Pati žinai, nemeluok sau“, – pasakė jis, žiūrėdamas man tiesiai į akis.
Mokėjo tokius dalykus. Mokėjo nei iš šio, nei iš to pasakyti ką nors tokio, kas smogdavo tiesiai į paširdžius. Ir dar taip įtikinamai. Žinoma, kad viduje sutikau su jo žodžiais. Ko norėti, juk kartu prabuvę šitiek laiko buvome idealiai pažinę vienas kito kūną, jis man buvo pirmasis. O su vyru susituokėme vos po pusmečio draugystės, dar tik pratinomės vienas prie kito.
Tas jo pasakymas buvo tik pradžia. Žiūrėdamas man į akis pradėjo kalbėti apie tai, kad visada liksime vienas kitam patys svarbiausi, nes santykius ir meilę pirmąsyk pažinome drauge. Sakė, kad visos kitos dabar jam atrodo laikinos. Kad gal kada ir sutiks kitą merginą, su kuria norės šeimos, bet aš visada liksiu „ta“.
Prašiau, kad nekalbėtų taip, nes juk jeigu išsiskyrėme, tai vadinasi, ne be reikalo. “O gal be reikalo?“ – atsakė jis.
Kol kalbėjo, jis vis labiau artėjo prie manęs ir paskutinę frazę ištarė jau būdamas prie pat mano veido: “Manau, padarėme klaidą. Vis apie tave galvoju. Kas, jeigu mes vis dėl to skirti vienas kitam?“
Tai man buvo paskutinis lašas. Patikėjau juo, patikėjau jo žodžiais. Savo širdžiai nieko nebegalėjau padaryti. Leidausi jo pabučiuojama.
Tą naktį praleidome kartu. Po bučinio buvo dar bučinių, nuėjome į lovą, kurioje jis turėjo miegoti, mylėjomės. Kai prieš užmiegant jis mane apsikabino, verkiau, nes pajutau, kaip man visą laiką to trūko. Prisiminiau, ką reiškė būti „jo“.
Aš tavo. Aš tavo, aš tavo, aš tavo. Nežinau, ar šiuos žodžius šnabždėjau prieš užmigdama, ar jie tik sukosi mano galvoje.
Kitą rytą – duobė
Anksti ryte, kol visi dar miegojo, atsikėliau ir nuėjau į virtuvę kavos. Norėjau susidėlioti mintis. Netrukus atsikėlė ir gimtadienio šventės kaltininkė, prisijungė prie manęs. Buvome artimos, bet nieko jai nesakiau. Nebuvau tikra, ką ir sakyti. Sakyti, kad vėl esu kartu su juo? Kad skirsiuosi su vyru, su kuriuo kartu esame dar tik kelis mėnesius? Tai nebuvo mano vienos sprendimai.
Kai jis atsikėlė ir atėjo į virtuvę, pirmas minutes nesupratau, kad kažkas negerai. Atrodė tiesiog užsimiegojęs, darėsi kavą. Nepuls juk prie visų bučiuotis. Bet dar po valandėlės mane pradėjo kaustyti šaltis. Šaltis, kuris sklido būtent nuo jo.
„Labas rytas“, – tai buvo vieninteliai jo ištarti žodžiai. Daugiau nieko. Nei žvilgsnio, nei klausimo, nei prisilietimo prie peties. Nieko.
Jaučiausi taip, tarsi po krūtine pamažėle vertųsi duobė. Stengiausi neįsileisti į širdį panikos, sakiau sau, galbūt jis tiesiog prastai jaučiasi. Bet po kurio laiko, kai jis išėjo į lauką kažko pasiimti iš mašinos, neištvėriau ir nusekiau paskui. Paklausiau jo apie naktį. Apie tai, kas bus toliau.
„Patarčiau nesakyti vyrui, nes daugiau į balius neišleis“, – atsakė jis.
Man pradėjo drebėti rankos, bet vis dar tvardžiausi. Priminiau jam, jog naktį sakė, kad mes vienas kitam skirti.
„Ko tik žmogus neprišneki girtas. Ir dar kai nori“, – jo žodžiai kirto kaip rimbas.
„Kai nori“...
Pasijutau kaip mėsa. Mėsos gabalas, su kuriuo jis pasimylėjo iš patogumo. Kvailelė, kurią įtikino svajonių žodžiais vien tam, kad „gautų“.
Tada paskutinį kartą paklausiau, ar jis kalba rimtai. Kai patvirtino ir patarė neimti visko, ką šneka girti vyrai, į galvą, nuėjau.
Vienas už kitą skaudesni praradimai
Tą akimirką praradau viską. Ir sąžiningą santuoką, ir švarius santykius su vyru, ir savigarbą, ir nostalgiją pirmajai meilei, ir vėl per naktį įsižiebusią svajonę būti drauge. Viską praradau, o kaip gydytis – neturėjau.
Negalėjau to niekam papasakoti. Esu tikra – jeigu pasakai vyrui, kad buvai neištikima, tai tik tam, kad pačiai būtų lengviau. Faktas jau įvyko, o pasakydama tik įskaudini kitą ir pasilengvini sau naštą – išlaisvini sąžinę. Nenorėjau būti ne tik išdavikė, bet ir savanaudė.
O mama, draugės... Visi būtų mane pasmerkę. Be to, bijojau, kad per kitus sužinos vyras.
Grįžusi namo dar savaitę buvau kaip nesava. Gal vyras ir suprato, kad kažkas toje sodyboje įvyko. Bet kaip ir sakiau – niekada apie tai nekalbėjome.
Išsiskyrėme po kelerių metų santuokos. Skyrybos nebuvo susijusios su neištikimybe.
Dabar vis galvoju – o kodėl aš tekėjau? Galbūt iš noro pabėgti nuo meilės pirmajam vaikinui... Suprantu, kad toli nenubėgau. O dar ir visus santuokos metus nešiojausi širdyje tą skaudulį. Ir paslaptį.
Tikiuosi, kad ateityje gal palengvės. Noriu tikėti, kad visi jausmai nusilpsta ir praeina. Kaltės ir pažeminimo – taip pat. Meldžiu to.
Jei branginate savo santuoką, neužtemdykite jos kalte ir abejonėmis. Laimėtojų tame nebus.
