Bet kai tik atšyla oras, pradeda busti gamta, taip ir prasideda skambučiai, laiškai, žinutės iš mieste gyvenančių artimųjų: „Ahoy, mes pas jus šį savaitgalį atvažiuosime!“ Kai kurie dar prideda: „Jūs tik nieko nesiruoškite, mes visko atsivešime!“
Ką reiškia nieko nesiruošti? Mes savaitę dirbę darbe, esant gražiam orui savaitgaliais namie sodiname, ravime daržus, įsirenginėjame gėlynus, tveriame tvoras, pjauname žolę... Atvažiuojant svečiams reikia viską mesti ir eiti šluotis, gaminti valgyt, nors prognozės rodo, kad po poros dienų lietus ir mes planavome namų vidų tvarkytis, kai oras subjurs. Tai tik viena pusė.
Žmonės gerieji, priimti jus kainuoja pinigus. Dažniausiai jūsų „visko atsivešim“ reiškia „bonkę“ ir saldainių dėžutę. Alkoholis paprastai reiškia, kad jūs liekate nakvoti, o tai... patalynė, pusryčiai (neretai užsitęsiantys iki kitos dienos pavakarių).
Užuot su vyru ir vaikais pažaistumėm drauge futbolą, pažvejotumėm saulei leidžiantis, kažkodėl turime sėdėti prie jūsų atsivežtos „bonkės“ ir klausyti apie jūsų politines ar karjeros ambicijas, vaikų ligas, kelionių planus, aptarinėti jūsų kaimynų, kurių net akyse nesame matę, charakterius.
Žinau, kad pasipils patarimai įdarbinti svečius. Oi, tik nereikia būti naiviems... Tada nutinka toks dalykas: „Kol jūs čia pabaigsite darbus, mes nueisime prie ežero.“
Nepatikėsite, bet žmonės prie ežero sėdi iki sutemstant, kol jau tikrai žino, kad darbai lauke turi baigtis, nes tiesiog nieko nebesimato. O tada vis tiek reikia su jais sėdėti, dažniausiai iki aušros.
Ir klystate tie, kurie manote, kad mūsų bičiuliai kažkokie neformalai. Kuo aukštesni postai arba didesnis pragyvenimo lygis, tuo labiau žmonės yra įsitikinę, kad jų vizitais reikia džiaugtis.
Beje, užsikarti kitiems žmonėms ant kupros yra masinis reiškinys. Taip elgiasi žmonės iš įvairių gyvenimo etapų ir susiję su mūsų šeima skirtingais socialiniais ryšiais.
Bandėme tiesiai sakyti, ir mandagiai bandėme, kad nenorime svečių, kad užimti esame. Nesupranta, baisiai supyksta – kaip čia taip, kiek jie gali būti užimti!
Anądien svečių tema išsišnekėjome su netoliese gyvenančia močiute, iš kurios pieną perkam. Ji sako: „Man kartais norisi paimt šluotą ir visus už vartų išgint arba užsidengt galvą pagalve, kol visi praeis, pravažiuos...“
Kita kaimynė guodėsi susibarusi ir susipykusi su visais jau seniausiai, nes nieko daugiau negali daryti tik šašlykinę savaitgaliais kūrent.
Vyro bendradarbis patarė: „Labai geri vaistai pačiam skambinėti visiems suinteresuotiems ir siūlytis į svečius.“
Bet visi keliai veda į pyktį ir nesantaiką... O ir pats jautiesi tarsi gindamasis nuo parazitų. Dėl to gaila, nes jei nebūtų to veržimosi į svečius, dauguma būtų malonūs žmonės.
Taigi kreipiuosi į visus „stovyklautojus“, visų gyvenančių kaimuose ar gražiose vietovėse vardu: jei mes nekviečiame, reiškia, jūsų nelaukiame. Nereikia siūlytis, nereikia džiugiais balsais pranešinėti, kad jūs jau pakeliui.
Jei norite susitikti, pasikvieskite pas save į svečius. Mes juk irgi norime kartais ištrūkti į miestą. Ir nesirūpinkite, mes visko atsivešime.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų kovo 31 dieną.
