Gal ir faina kitų akimis. Tiems, kas su tuo nesusidūrė. Bet man tai neatrodo malonumas dėl vienos paprastos priežasties – mišrioje santuokoje gimusiems vaikams gyventi yra daug sunkiau nei kitiems.
Netikite? Galiu pagrįsti.
Įsivaizduokite situaciją. Tėtis afrikietis, mama lietuvė arba atvirkščiai. Šeimai gimsta šviesus vaikelis. Ir ką? Vaikas automatiškai tampa balta varna tarp juodaodžių. Tėčio (mamos) giminė jo niekada nepriims kaip saviškio. Ypač jeigu ta giminė gyvena Afrikoje. Negailestinga vaiko atžvilgiu? Taip. Jis lieka nuskriaustas, nes praranda pusę giminės.
Būtent taip atsitiko ir mano šeimai. Mano giminė iš Afrikos nepripažino kitos spalvos vaikų ir nutraukė su mumis visus ryšius.
Ne ką lengviau būtų, jeigu šeimai gimtų tamsiaodis vaikelis. Tada jis jau yra pasmerktas nemeilei iš mamos (tėčio) giminės pusės. Nes pas mus manoma, kad jeigu jau lietuvaitė susideda su juodaodžiu, tai yra didžiulė gėda. Reiškia, ji yra žemo intelekto laisvo elgesio mergina. O vyrukas – šiaip durnelis.
Taip ir mes nukentėjome nuo šviesiaodžių giminaičių. Nesvarbu, kad mūsų kūnai ne juodi. Neįtinka garbanoti plaukai, kurie išduoda vieno šeimos nario paklydimą. O tai sukelia aplinkinių pašaipas, kas irgi galiausiai privedė prie to, kad mūsų giminė pradėjo mūsų gėdytis ir mažiau bendrauti.
Kaip su tuo gyventi jų vaikams? Su tuo, kad jų tėvus kiti laiko nenormaliais?
Bet net ne tai baisiausia. Mišrią santuoką sukūrę žmonės būna kaip ir pasiruošę sunkumams ir priešiškai nusiteikusių žmonių apkalboms. Bet ką daryti jų vaikų vaikams? Jie tikrai nebūna tam pasiruošę.
Kaip jiems susitaikyti su tuo faktu, kad jie gali sulaukti patyčių dėl kitokios spalvos gimusio vaikelio? Pavyzdžiui, mano vaikai nesiskiria nuo aplinkinių.
Bet jiems gali gimti tamsaus gymio kūdikis. Įsivaizduojate, koks tai būtų stresas? Ypač antrai pusei? Kažin, ar ji sugebėtų su tuo susitaikyti? Bijau, kad sunkiai.
Ir tai patvirtina mano tėčio blogas elgesys su mano broliu ir seserimi. Jis nuolat juos skriaudė ir mušė vien dėl to, kad jam nepatiko jų plaukai.
O mano vyras kartą prasitarė: „Žinai, jeigu mums gimtų juodaodis, aš jo nemylėčiau.“
Jaučiu, nemylėtų ir tokio anūko, jeigu toks netyčia gimtų. Va čia tai tikra bėda. Kitas senelis irgi gali nemylėti kitokio anūko ir jo gėdytis. Tas ir neduoda ramiai gyventi – baimė dėl nelemtų genų. O kartu su manimi ateities bijo ir mano vaikai. Jie nenori, kad iš jų kitaip atrodančių vaikų kas nors pasityčiotų.
Kad pasityčiotų – tai 100 procentų. Ir jie tuo įsitikino dar būdami visai maži.
Kartą vaikams pradinės klasės mokytoja liepė atnešti į mokyklą savo senelių nuotraukas. Mano jauniausias sūnus nunešė savo močiutės – mano mamos – nuotrauką ir pasigailėjo tą padaręs.
Mokytoja, vos pamačiusi nuotrauką, garsiai nustebo: „Ką, tavo močiutė yra negrė?! Ar tu žinai, kad ir tau, kai užaugsi, gali gimti negriukas?“
Ir visa klasė pradėjo skanduoti: „Tavo močiutė negrė, tavo močiutė negrė.“
Mano mama neatrodė kaip negrė. Jos oda yra šviesi kaip ir senelio. Bet užtat ji turėjo afriketiškas garbanas, o tai ir tapo pašaipų priežastimi.
Ši istorija tuo nepasibaigė. Mano sūnus po to gavo pravardę – juodašiknė beždžionė...
Savo pasakojimo pabaigoje noriu visų paprašyti – liaukitės pagaliau tyčiotis ir šaipytis iš kitataučių ir kitaip atrodančių žmonių! Koks jums skirtumas, kas su kuo ir kodėl gyvena?
Geriau rūpinkitės savo reikalais ir pamatysite, koks gražus ir laimingas taps visų mūsų gyvenimas. Taip pat – ir mano, mano vaikų ir visos mano giminės.
