Kai atėjau į naują darbą, man „iš vaizdo“ labai patiko vadovė. Dirbau padavėja, ji buvo kaip tos kavinės direktorė. Kavinė buvo maža, o ji, kaip atsakingoji, kiekvieną dieną visą darbo laiką irgi būdavo joje: pildydavo dokumentus, užsakinėdavo produktus, tvarkydavo pinigus ir kitus reikalus. Todėl kasdien, išskyrus kai man ar jai būdavo laisvadieniai, matydavomės.
Amžius mūsų buvo panašus, ji keleriais metais vyresnė. Iš pradžių pasakiau jai kelis komplimentus, na, kai patiko koks drabužis, bet per daug bendrauti nelindau. Esu kukli, bijojau įkyrėti. Ji pati netrukus parodė iniciatyvą: tuo pat metu, kaip ir aš, pietaudavo, paklausdavo vis, kaip man sekasi ne darbe, o, pavyzdžiui, mokslai, papasakodavo apie savo vyrą.
Labai labai maloniai bendravo, ir aš po truputį atsivėriau. Ji daug pasakodavo apie savo ir vyro gyvenimą, remontą, net dėl ko susipykdavo, tai pradėjau pasakotis ir aš. Iš pradžių tik apie mokslus, paskui ir apie vaikinus, šeimą. Vieną kartą ji pasakė: „Jei nori nemokėti už pietus, tiesiog paprašyk jų kavinės virtuvėje ir neužrašyk į sąrašą – aš niekam nesakysiu, pati taip darau.“
Paklausiau jos patarimo. Paskui man tai labai atsirūgo. Bet apie tai vėliau.
Susidraugavome iš rimtųjų. Važiavau pas ją į svečius, su jos vyru visi trys užsisakėm picų, vakarojom ir žiūrėjom filmą. Kas rytą atėjusios į darbą kartu išgerdavom kavos. Visa tai atrodo tokios smulkmenos, kad net kvailai skamba užrašius, bet esu tikra, moterys žino, kaip iš tokių smulkmenų ir „susilipdo“ artumas.
Artėjant prie esmės. Kol bičiuliavausi su ja, pradėjau nesutarti su kavinės savininku. Kai atvažiuodavo daryti patikrinimo, vis kažkas jam netikdavo – ištisai prie manęs kabinėdavosi. Manau, kad keršijo už tai, jog kai pirmomis darbo dienomis mane „kabino“ – neatsakiau.
Draugė labai rūpinosi, kodėl jis taip su manim elgiasi. Visada paklausdavo, ką pasakė šįkart, o aš atvirai išsišnekėdavau, ką apie jį galvoju. Nemaniau, kad tai gali atsigręžti prieš mane. Buvau dėkinga jai už palaikymą.
O tada nutiko nemalonus incidentas.
Savininkas priekabiavo prie manęs seksualiai. Nenoriu smulkintis, tai įvyko, kai uždarant kavinę atsitiktinai likome dviese. Trumpai tariant, po to įvykio nusprendžiau išeiti iš darbo.
Kitą dieną pasakiau tai draugei – kadangi ji buvo ir vadovė, tai bet kuriuo atveju, turėjo žinoti pirma. Ji sureagavo keistai. Šaltai pasidomėjo, kas nutiko. Kai pasakojau (o daugiau niekam smulkiai ir nepasakojau), man atrodė, kad ji atsakinėja ironiškai. Jutau pašaipą.
„Eik, jeigu turi kur. Aš taip nesišvaistyčiau vieta“, – dar pasakė.
Kai apie mano išėjimą sužinojo savininkas, pasiuto. Bandžiau pasikalbėti su drauge, gauti iš jos patarimų, kaip elgtis, bet ji elgėsi šaltai, tapo nekalbi. Dienos darbe virto košmaru: atvažiavus savininkui – riksmai ir žeminimas, o jam išvažiavus – nejauki tyla su drauge/vadove. Kiek kartų bandžiau ją prakalbinti, paklausti, gal ko pyksta, nieko nesakė. O dirbti dar turėjau dvi savaites iki išėjimo.
Prieš išeinant, savininkas pasakė, kad išmokės man visą algą, nors ir žino, kad buvau nesąžininga. Nesupratau, kuo nesąžininga, o tada jis pasakė: „Nemokėjai už maistą, žinau, kad nemokėjai – direktorė sakė.“
Pasidarė labai gėda. Ir dėl to, kad aš tikrai ne vagis, tiesiog maniau, kad ji, kaip vadovė, leido, ir dar dėl to, kad pasitikėjau ja. Buvau tokia idiotė.
Buvo labai skaudu. Skaudu, kad praradau draugę, skaudu, kad nesupratau, kodėl. Paskutinę darbo dieną kita padavėja man pasakė, kad liaučiausi žiūrėjusi šuns žvilgsniu.
„Kokios dar draugystės, vaikeli, čia darbas. Tu išeini, ji lieka direktore, pavaldžia tam pačiam savininkui. Ir taip aišku, kieno batus bučiuoja“, – pasakė ta padavėja, iš šono mačiusi visą situaciją. Be to, papasakojo, kad draugė dar ir nevengė pasidalinti su kitomis mano paslaptimis. Kodėl? Nemanau, kad kada sužinosiu. Gal kad atrodytų dar labiau „viršininkė“?
Dieną, kai išėjau, vadovės nebuvo darbe. Net neatsisveikinome. Tačiau pamačiau ją kitą dieną. Atsiminiau, kad skolinausi iš jos nagų žirklutes katėms – pati buvo man padovanojusi mažą kačiuką, kuris labai draskėsi, todėl prieš mėnesį paskolino specialias žirkles nagučiams nutrumpinti. Taigi, eidama pro šalį užsukau atiduoti tų žirklučių.
Įėjau į kavinę tikrai neverkšlendama – jau išėjau, neturiu ten ko bijoti. O jeigu ji nori elgtis kaip kalė – jos reikalas. Užtat ji sustingo mane pamačiusi! Savininkas stovėjo šalia ir stebėjo, kaip ji pildė kažkokius popierius. Priėjau, padėjau tas žirklutes, padėkojau ir nuėjau. Nueidama išgirdau savininką jos klausiant: „Kas čia? Jūs ką, draugės?“
Visiškai nenustebau, kai ji atsakė, kad ne, tik pagelbėjo man su gyvūnu, neturim nieko bendro.
Supratau, kad tikrai neturim. Tiesiog buvo skaudu, jaučiausi išduota. Atrodo, tokia kvaila istorija, bet man tiek daug reiškė. Su vyrais dalinamės lova, kai kuriais jausmais, bet su moterimis – mintimis, įvykiais, paslaptimis...
O va, kaip išeina. Ir manau, kad ne man vienai taip nutiko. Moterys gali būti ne tik geriausios draugės, bet ir tikros gyvatės.
