Štai aš neseniai perkopiau 50 metų. Dar tiek visko norisi, o tas „senelis“ šalia manęs buvo kaip balastas. Nieko nenorėjo, tik televizorių žiūrėdavo ir burbėdavo: tai sriuba per vėsi, tai anūkai triukšmauja, tai sūnus draugus parsivedęs vakaroja, o jis negali anksti eiti miegoti.
Ir staiga situacija pasikeitė – „senelis“ pradėjo puoštis, sportuoti, atrodė linksmas. Ir vis reikalų savaitgaliais atsirasdavo.
Ką gi – elementaru. Žinutės telefone sudėliojo taškus į vietas.
Sulaukusi po „savaitgalio su draugais“ grįžusio vyro išdėjau visas kortas ant stalo. Amžius toks, kad jau man nuotykių ieškoti nesinori, o vyras nenori prarasti ramybės ir įgyti naujų įsipareigojimų su gerokai jaunesne meiluže. Todėl sutarėme gyventi įprastu ritmu.
Darbo dienomis abu rūpinamės namais, vaikais ir tėvais. Tačiau savaitgaliais ir per atostogas aš lankau koncertus, drauges, keliauju, skaitau knygas, o mano vyras – džiaugiasi meilužės iš kažkokio Lietuvos kaimo teikiamais malonumais.
Taip mes jau gyvename gerus metus. Mane tai tenkina. Vyras linksmas, neburba, seksualiai aktyvesnis (tai man irgi tinka), o aš semiu kultūrinius malonumus.
Taigi dėkoju tau, nepažįstamoji meiluže iš rajono, nes tavo dėka mano gyvenimas įgavo gyvybės. Ir pagaliau man nereikia galvoti: „Negi mano gyvenime jau niekas nepasikeis?“
