Ta akylesnė Lietuvos žiniasklaidos auditorija akivaizdžiai mato besitęsiančią organizuotą kampaniją, nukreiptą prieš mamas – buvusias žmonas, kurios drįso palikti savo vyrus ir kurios suprato, kad vaikams bus geriau augti, kai tėvai, kurie šeimoje nesutarė, konfliktavo, bardavosi, gyvens atskirai.
Baisu, kokia trumpa atstumtųjų tėvelių (jie patys taip save vadina) atmintis, o vietoj gėdos jausmo – vakuumas. Dabar paskaitai, buvusios žmonos – monstrės, pačios žalojančios savo vaikus.
Kyla vis dėlto klausimas: kodėl jie vedė tas monstres, kodėl susilaukė su jomis vaikų, ir dažniausiai – ne vieno. Dabar, kai žmonos tikrai ne be jų kaltės su jais išsiskyrė (nes mamos su mažais vaikais nuo normalių vyrų tikrai nebėga), vyrai, negalėdami pakelti tokio pažeminimo ir tokios gėdos, tas savo buvusiąsias skalbs visą gyvenimą. Taigi, atmintis trumpa, o ir gėdos ir atsakomybės jausmo – nė kvapo.
Mūsų atstumtieji tėveliai patys skelbiasi esantys kovotojai. Už ką kovoja? Prieš ką kovoja? Kokiomis priemonėmis kovoja? Kokie bus tos jų kovos rezultatai? Ar bent jie patys žino, ko jie tikisi iš tos kovos? Narsiai pasiskelbia jie kovotojais už savo vaikus, bet ar jie pagalvoja apie tuos vaikus?
Vaikų ramybė jiems nė motais, jiems svarbiausia - atkeršyti savo buvusiajai, užtampyti ją po teismus, „suknist“ jai gyvenimą, o į ką savo tokiais veiksmais jie paverčia ir savo vaikų gyvenimus, jie nesigilina. Jie – kovotojai!
Kovotojai buriasi ir į tėvelių su nepavykusiais šeiminiais gyvenimais organizacijas, kurios skamba išdidžiai: Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga, Asociacija prieš tėvų atstūmimą (APTA) ir kitos. Kovoja tėveliai visais frontais.
Kaip ir rašiau, pastaruoju metu atstumtieji tėveliai aktyviai reiškiasi daugelyje žiniasklaidos priemonių, bandydami diskredituoti mamas, kurios po skyrybų vienos augina vaikus. Dažniausiai pačios juos ir išlaiko.
Šlykštu net klausyti apie tūkstantines sumas eurų, kurių savo vaikams nemoka piktybiniai alimentų nemokėtojai, nes vis dar galvoja, kad vaikams išlaikyti pinigų nereikia ir kad jų mokamais alimentais būtų išlaikomos buvusios žmonos.
Atstumtieji tėveliai negaili nei pinigų, nei pastangų straipsniams žiniasklaidoje, laidoms televizijoje, o savo vaikams dažnas „užmiršta“ ir alimentus mokėti.
Atstumtieji tėveliai per žiniasklaidą bando daryti didelį spaudimą teismams, Teisingumo ministerijai, Vaikų teisių tarnyboms, Vaikų teisių kontrolierei, Lygių galimybių kontrolierei, policijai, kitoms tarnyboms, visuomenės nuomonei, bandydami įteigti, kokios dabar Lietuvoje pasidarė moterys, motinos, jos skriaudžia vargšus vyrus, traumuoja savo vaikus.
Labai tikiuosi, kad Lietuvos institucijoms pakaks įžvalgumo, sveiko proto ir sąžinės realiai įvertinti susidariusią beatodairiško puolimo prieš motinas situaciją, ir kad valstybės institucijoms pakaks tvirto stuburo atsilaikyti prieš visokias organizacijas ir darinius su egoistiškais tikslais ir nesveikomis ambicijomis.
Tokios organizacijos nieko visuomenei neduoda. Jos tik supriešina visuomenę, supriešina vyrus ir moteris, supriešina vyrus ir valstybės pareigūnus, žemina, diskredituoja visas mamas, auginančias vaikus (nes priklijuoja etiketę visoms, nors, kaip žinia, kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti išnagrinėtas konkrečiai, objektyviai ir atsakingai).
Atstumtieji tėveliai, skirtumas tarp jūsų ir mūsų yra toks, kad kol jūs „jojate ant arklių“ ir kovojate prieš savo įsivaizduojamą priešą, pasitelkę skardų balsą (jums bet kokios priemonės yra priimtinos), mes, vaikų motinos, kas dieną tyliai dirbame savo darbą, kurį mes turime dirbti: kantriai auginame, prižiūrime, gydome, ugdome savo vaikus.
Ir tas darbas, priešingai nuo jūsiškio, yra nematomas, bet ilgas, kantrus, kasdienis ir labai reikalingas.
Mielos moterys, mamos, dirbkite savo nematomą ir labai reikalingą darbą. Gamta taip sutvarkė, kad Jūs jį išmanote geriausiai ir niekas kitas už Jus jo geriau neatliks.
