Ji vis dažniau ateina pas mane, nešina krūva netikrų trūkumų, kuriuos pati savyje atkapstė. Jos kūnas keičiasi ir tame naujame kūne mano dukrytė jaučiasi šiek tiek nepatogiai – lyg žmogus, papuolęs į naujus, nepažįstamus namus ir pamažu suvokiantis – dabar aš čia gyvensiu ir niekados negalėsiu grįžti atgal.
O vakar ji verkė. Verkė, nes berniukai klasėje pavadino ją stora išsigimėle. Liekną dvylikos metų mergaitę, vos pradėjusiomis apvalėti formomis, jau išvadino stora. Ji šniurkščiojo, bandė man parodyti tas nesamas „storąsias vietas“ ir vėl pareiškė esanti bjauri.
Tačiau šiandien aš nenušvitau atlaidžia šypsena, kokia šypsodavausi visuomet, kai mano vaikai įsikaldavo į galvą kokį nors išsigalvotą trūkumą. Dabar mano viduje sukilo pyktis.
Aš nenutylėjau. Paskambinau klasės auklėtojai. Išsireikalavau pokalbį su liežuvio nesuvaldančių berniūkščių tėvais. Ne, mano nuomone, tai nebuvo smulkmena, tai buvo tikrų tikriausios patyčios, kurias reikia dusinti vos užsimezgusias, rauti su šaknimis.
Paskui ilgai gerumu ir teisingais žodžiais tvarsčiau dukros savigarbos žaizdas. Bet žala jau padaryta. Nepelnyta ir žiauri skriauda, kurios nė viena mergaitė neturėtų patirti.
Mieli berniukus auginantys tėvai. Ar galima būtų išmokyti savo sūnus, kad ne visos pasaulio moterys yra vienodos, kad mūsų būna visokių? Kad moteris neprivalo atrodyti kaip deivė, nužengusi nuo žurnalų viršelių, o juo labiau ji neturi atrodyti kaip berniūkštis. Kad tam tikras riebalų kiekis moters organizme yra normalu. Visiškai normalu.
Paaiškinkite, prašau, savo augantiems sūnums, kad mergaitės skiriasi nuo berniukų ir, po velniais, paaiškinkite, kad jos skiriasi ir kūno sudėjimu. Kad ten, kur tarkši jūsų sūnų liesi šonkauliukai ir klubikauliai, mergaitės kūne turi būti šis tas daugiau nei kaulai.
Prašau, paaiškinkite savo augantiems sūnums, kad mergaitės pradeda bręsti anksčiau ir jų kūnai keičiasi anksčiau, o jie tokių pasikeitimų gaus paragauti tik po dvejų trejų metų.
Prašau, paaiškinkite savo sūnums, būsimiems tėvams, kad ateis laikas ir galbūt jų dukra žvelgs į juos ašarų pilnomis akimis, nes kažkas ją, tokią gražią lyg besiskleidžiantis pumpuras, išvadino „stora išsigimėle“. Ir jiems teks tvardytis, kad čia pat nenusuktų nepraustaburniams ausų...
Parodykite savo augantiems sūnums senas moteris ir paaiškinkite, kad ne viskas šiame pasaulyje matuojama sumauta jaunyste ir išoriniu grožiu. Paaiškinkite jiems, kad apvali pagyvenusi moteris taip pat yra verta gyventi ir būti, net jei daugiau nesukelia jums, tėveliai, seksualinių kutulių. Kad ji ne ką mažiau verta nei visos gyslos, besitampančios ant podiumų, dėl kurių jūs varvinate seilę.
Liepkite savo sūnums dažniau pažvelgti į gyvus įvairius žmones, o ne tupėti prie kompiuterio ar televizoriaus ir lyg kempinės gerti plastikinius grožio standartus. Gerti tol, kol jie nesubrendusiose galvelėse virsta nepajudinama aksioma.
Galbūt tada drauge su savo vaikais ir patys įgysite nors kažkiek supratingumo. Jums patiems, šnypščiantiems į kiekvienos jūsų poreikių neatitinkančios moters pusę, tai visai visai nepakenktų.
