Nepaisant to, aš visai nesijaučiu kalta. Nusileidau savo sūnui dėl paprastos priežasties – baimės prarasti. Paaiškinsiu, kaip ji atsirado.
Kartą teko išgyventi nemalonų incidentą. Man paskambino sūnaus auklėtoja ir pranešė: „Turite skubiai atvažiuoti į mokyklą. Jūsų sūnus grasina nusižudyti.“
Vos nenumiriau išgirdusi tokius žodžius.
„Negaliu atvažiuoti! – šaukiu. – Esu išvažiavusi.“
„Tai ką mums daryti?“ – sutrinka auklėtoja.
„Kaip ką? – susijaudinau. – Gelbėkit!“
Auklėtoja pradėjo teisintis, kad negali to padaryti, nes bijo prie jo artintis, kad jis neįvykdytų grasinimo.
„Įjunkit telefono garsiakalbį, – prašau. – Noriu su juo pasikalbėti!“
Sūnus, tik išgirdęs mano balsą, dar labiau susinervino ir pradėjo isteriškai rėkti: „Kas jums leido skambinti mano mamai?! Nesikalbėsiu aš su ja! Palikit visi mane ramybėje!“
Ir... viskas. Visiška tyla. Auklėtoja išjungė telefoną ir jai buvo neįmanoma prisiskambinti. Po kiek laiko ji vis dėlto perskambino pranešti, kad sūnui viskas gerai ir kad jis kalbasi su mokyklos psichologe.
Turbūt nereikia pasakoti, kaip tuo momentu jaučiausi – buvau žiauriai išsigandusi dėl sūnaus gyvybės. O dar labiau išsigandau truputį vėliau, kai supratau, kad ši tragedija galėjo įvykti ir dėl mano kaltės. Dėl to, kad per griežtai auklėjau sūnų ir vengiau kalbėti su juo sekso tema. Gėdijausi.
Maniau, arba jis pats be mano pagalbos viską išsiaiškins, arba iš draugų sužinos, arba mokykloje, kur vaikai jau nuo mažens yra mokomi, iš kur atsiranda vaikai. Klydau. Neišsiaiškino taip, kaip reikėjo, ir dėl to prasidėjo problemos.
Būdamas 15 metų, sūnus įsimylėjo 14 metų mergaitę. Nesureikšminau šios draugystės. Nepagalvojau, kad tarp paauglių gali būti kažkas daugiau už platonišką meilę. Be reikalo. Lytiniai santykiai įvyko ir buvo nesėkmingi, iš to mergaitė pasityčiojo, o pasityčiojusi paliko mano sūnų ir susirado kitą vaikiną.
Gal sūnus būtų ištvėręs šį praradimą. Bet buvusi meilė pasipasakojo apie įvykį savo draugėmis, ir tos pradėjo iš sūnaus šaipytis, pravardžiuodamos impotentu.
Atrodytų, kas čia tokio. Nekreipk dėmesio ir nereaguok. Tačiau paaugliui atrodė kitaip. Jis negalėjo susitaikyti su pažeminimu ir nutarė, kad niekada jau netaps tikru vyru, todėl neverta gyventi. Gerai, kad tuo metu pro šalį ėjo mokytoja ir sutrukdė jam nusižudyti. O jeigu niekas nebūtų pamatęs... Baisu, kas būtų atsitikę.
Po šio įvykio, kai sužinojau tikrą bandymo nusižudyti priežastį (psichologė prasitarė), mano požiūris į seksualinį sūnaus auklėjimą kardinaliai pasikeitė. Nuo tada aš jau nesigėdijau kalbėti su juo apie seksą.
Tiesa, iš pradžių tą daryti drovėjosi jau sūnus. Bet aš nenuleidau rankų. Kartais juokais, kartais rimtai pasakojau viską, ką pati žinojau – apie seksą, impotenciją, orgazmą, apie apsisaugojimo priemones ir kitus su seksu susijusius dalykus. Pati nupirkau tablečių, kurias turėtų išgerti mergaitė po nesaugaus sekso, kad nepastotų, sargiukų, lubrikantų, bijodama, kad paauglys nedrįs pats nusipirkti.
Taip pat lioviausi aukštinti meilės jausmą. Mokiau – nenori, kad skaudėtų, niekada neįsimylėk. Žiūrėk į viską paprasčiau. Ypač į seksą. Nes daug merginų auginamos kaip barakudos ir tikrai nevertos nei ašarų, nei kančių, nei prarastos gyvybės.
Ir svarbiausiai – nebijok apsikvailinti lovoje. Daugelis vyrų vis ten apsikvailina ir nieko čia baisaus. Ir nesirūpink, nesaugok mergaičių dorybės. Tegul ja rūpinasi pačios arba rūpinasi jų tėvai. Jeigu mergaitė sutinka mylėtis – nepraleisk progos. Jeigu ne – neprievartauk.
Galbūt aš blogai darau, taip mokydama. Nusidedu visoms moralinėms dogmoms. Bet kitaip negalėjau. Vaiko gyvybė man yra svarbiau už viską.
Ir žinote, man pavyko pralaužti ledus. Sūnus po truputį atsigavo. Atsirado pasitikėjimas savo jėgomis. Jis pradėjo su manimi atvirai kalbėtis. Pasakoti, apie ką kalba ir ką veikia pats, ką veikia jo bendraamžiai, o daro jie tikrai nekokius dalykus. Tai padeda man tinkamai sureaguoti ir laiku patarti, iškilus problemoms.
Dabar žiūriu į savo sūnų ir džiaugiuosi savo darbo rezultatais. Sūnus subrendęs, laimingas, keičia merginas kaip pirštines ir visai nesijaudina dėl nesėkmių.
O ta iš sūnaus pasityčiojusi mergaitė, taip kardinaliai pakeitusi mano ir sūnaus gyvenimą, liko nelaiminga, nes jos palaidas gyvenimo būdas galiausiai pačią privedė prie savižudybės. Ji bandė nusižudyti dėl eilinės nesėkmingos meilės, po kurios visi pradėjo ją vadinti kekše.
Gaila man ir jos, ir jos tėvų, kurie jau vargu ar sugebės padėti savo dukrai taip, kaip padėjau aš savo sūnui. Dėl vienos paprastos priežasties. Mergaitėms, priešingai nei berniukams, kartą praradus skaistybę ir gerą reputaciją, jos susigrąžinti beveik neįmanoma...
