Iš pradžių vaikščiojau į vieną populiariausių sporto klubų ir buvau patenkinta. Bet paskui pamaniau – o kaip kituose? Gal rasiu ką geriau?
Nuėjau į netoli Vilniaus centro naujai atsidariusį sporto klubą. Duris jis pravėrė vos prieš mėnesį. Atėjau ir apstulbau. Visa patalpa – maždaug 50 kv. metrų – pradvisusi prakaitu. Ką tai reiškia? Kad vėdinimo sistemos ten nėra.
Maždaug 80 proc. sportuojančių – vyrai, o tik apie 20 proc. – moterys. Dauguma vyrų atrodė kaip ką tik išėję iš zonos, o moterys net nesportavo. Nežinau, ką jos ten darė, gal „šaudėsi“ sau barigas? Tiesiog vaikščiojo aplink ir nepaleido iš rankų išmaniųjų.
Na ką, užlipau ant treniruoklio, pradėjau sportuoti. Ir vienu metu pajutau, kad į mane žiūri gal keturios poros akių. Gal todėl, kad tame klube vyrai išvis nematę sportuojančios moters? Jiems turbūt buvo keista, kad mergina atėjo pasportuoti, o ne telefonu pažaisti ir akytėm „pašaudyt“ :).
Bet kontingento vertinti iš esmės negaliu, žmonės yra žmonės. Tiesiog buvo nemalonu, nes testosteronas tvyrojo ore, ir tą įtampą buvo galima peiliu pjauti.
Viskas pasidarė dar blogiau, kai nuėjau į persirengimo kabiną ir dušą. Higienos normų – jokių. Į dušo kabiną laisvai gali eiti su batais, nes nėra jokio „taško“, kuriame privalėtum nusiauti batus. O dušai... Manau, kad taip atrodo moterų kolonijos dušai. Patalpa – maždaug 4x2 m. Joje – 6 dušai. Be durų, perskirti pertvarėlėmis.
Tarpas tarp dviejų eilių (dvi eilės po tris dušus) toks mažas, kad prausiantis ant tavęs gali tikšti vanduo nuo šalia besimaudančio. Durų nėra. Dušų eilės pastatytos viena priešais kitą, tad prausiesi veidas į veidą su kita nuoga moterimi. Ačiū Dievui, kai prausiausi dušinėje, buvau viena.
Ant sienų esančiuose nutekėjimo latakuose pilni plaukų. Higienos ir sanitarijos visiškai nerasta. Šalta kaip šaldytuve. Susitvarkiau viską ir staigiai iš ten išlėkiau.
Mane išeinančią dar pasitiko administratorė. Visa tokia laiminga puolė klausinėti: „Na, tai kaip, ar patiko, kaip sekėsi mūsų sporto klube?“
Bet tada pamatė mano išraišką. Aš stengiausi būti mandagi ir pasakiau: „Iki persirengimo kabinos viskas buvo kaip ir pakenčiama. Bet dušai man tikrai nelabai patiko. Šiek tiek trūksta higienos.“
Šitaip švelniai įvardijau jai tą baisų įspūdį.
„Jo jo, iš tiesų, valymo įmonė labai prastai dirba, nesugebam išaiškinti valytojams, kaip reikia išvalyti, žadame kitą mėnesį įmonę keisti“, – pritarė administratorė.
Pasakiau jai, kad kai po mėnesio pakeis tą valymo įmonę, tada pas juos ir sugrįšiu. Gal.
Po to nusprendžiau prieš eidama apsidairyti į kitą sporto klubą tiesiog paskambinti ir pasiteirauti, ar dušo kabinose yra durys. Man tai svarbu.
Paskambinau į sporto salę, esančią viename iš Vilniaus prekybos centrų. Atsiliepusi moteris pasakė, jog dušo kabinos yra atviros. Padėkojau, atsisveikinau ir...
„Pala pala, o kodėl jums reikia uždarų dušo durų?“ – sustabdė mane ji.
Atsakiau, kad man jos tiesiog reikalingos ir tiek diskusijų. Tada ji, akivaizdžiai nesukurta dirbti jokioje reklamos srityje, nusprendė man papasakoti, kodėl tos dušų kabinos atviros.
„Ar jūs suprantate, – pradėjo ji, – kad dušų kabinos turi būti atviros dėl to, jog ne visi žmonės į dušą eina tik praustis. Jeigu suprantate, ką turiu omenyje.“
Tiesiog sustingau prie telefono. Aš nenoriu girdėt šitos informacijos. Atsisveikinau dar kartą, o ji ir vėl pridėjo: „Ir šiaip, nekompleksuokit jūs, nekompleksuokit.“
Aš nekompleksuoju dėl savo kūno. Tiesiog nenoriu matyti kitų nuogų žmonių. Nuogas kūnas man nėra atstumiantis, bet jeigu noriu į jį pasižiūrėti, juk galiu padaryti tą asmeniniame gyvenime? Blogiausiu atveju – internete, žinote, tam tikruose puslapiuose :).
Juokas juokais, bet po tokių „žavingų“ patirčių vienintelė išvada buvo grįžti į tą sporto klubą, kuriame pradėjau sportuoti nuo pradžių. Manau, sunkiai rasiu ką geresnio. O paieškos pasirodė neįtikėtinai sudėtingos.
