Dukrai patariau jį nedelsiant vežti į Kauną. Perkėlimas užtruko 2 savaites. Per tą laiką dėdei buvo amputuoti kojų pirštai, atsirado pragulų. Be to, jis visą tą laiką buvo pririštas prie lovos, nepaisant prašymo atrišti.
Kur jis galėjo nueiti, vienos pėdos teturėdamas pusę? Ir dar būdamas toks silpnas, kad negalėjo net pats pavalgyti. Į prašymus atnešti vandens naktį jam buvo pasakyta, kad dabar miego metas. Tikras siaubas. Negaliu suprasti, kaip tokie žmonės gali vadinti save slaugytojais...
Norėčiau, kad kiekvienas lietuvis įsivaizduotų savo artimąjį tokioje situacijoje. Lietuva – Europos Sąjungos narė, bet sveikatos apsaugos sistema ir toliau veikia pagal sovietinius standartus.
***
Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos direktoriaus pavaduotojas chirurgijai Antanas Pauliukas teigė, kad prie lovos pacientą laikantys diržai laiško autorės minėtu atveju buvo būtini.
„Autorės dėdė į Respublikinės Šiaulių ligoninės I chirurgijos skyrių buvo paguldytas dėl skausmų pilve – jam diagnozuotas ūmus tulžies pūslės uždegimas. Kitą dieną ypač sunkios būklės pacientą ištiko klinikinė mirtis dėl miokardo infarkto. Jis buvo perkeltas į Kardiologinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Jam taikytas ypač sudėtingas reanimacinis gydymas, skirti raminamieji.
Tačiau dėl bendros sveikatos būklės nebuvo galima skirti didesnės raminamųjų vaistų dozės. Kad būtų išvengta sunkių pasekmių, medikai neramų pacientą privalėjo fiksuoti. Fiksavimui naudojami fiksavimo vietų neveržiantys platūs diržai, iš kurių galūnės gali būti ištraukiamos diržų net neatsegus.
Šiam ypač sunkios būklės pacientui dėl tulžies pūslės uždegimo išsivystė septinė būklė, kuri lėmė kojos pirštų gangreną. Todėl atlikta pirštų amputacija padikaulių lygyje.
Pacientas ir toliau buvo labai sunkios būklės. Jis vėl buvo gydomas Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, ten taikytas sudėtingas gydymas dėl sutrikusio rijimo ir kritusio arterinio spaudimo. Gruodžio 28 dieną pacientas perkeltas į I Chirurgijos skyrių, ten jam nustatyta šlapimo takų infekcija ir dėl jos skirtas intensyvus gydymas antibiotikais.
Pabaigus intensyvų gydymą, buvo skirtas palaikomasis gydymas. Artimieji pageidavo, kad palaikomajam gydymui pacientas būtų siunčiamas į gydymo įstaigą Kaune, tai ir buvo padaryta.
Tokios sunkios būklės pacientų slauga ligoninėje yra labai sudėtinga, slaugyti leidžiami ir artimieji, kai jie to pageidauja.
Vanduo pacientams neribojamas, jei tai neprieštarauja gydymui. Kai pacientas rengiamas operacijai, jam nustatytą laiką ribojamas arba draudžiamas vanduo, prieš operaciją tai buvo taikyta ir šiam pacientui“, – pasakojo A.Pauliukas.
