„Šiandien bus nuostabi diena“, – sukirbėjo mintis mano galvoje. Tądien nereikėjo į mokyklą. Puiku, nes tokią gražią dieną joje neišsėdėčiau. Pasižiūrėjęs į kalendorių supratau, kad diena bus dar nuostabesnė, juk vasario 14. Eisiu pas ją – savo nuostabiausią princesę. Tik labai mylintis žmogus gali suprasti, koks aš buvau laimingas.
Pasiėmęs telefoną pažvelgiau į savo mergaitę ekrane ir pagalvojau: „Dievulėliau, kokia tu angeliškai graži, tikras mano deimantas.“
Pasidžiaugęs nuotrauka nuėjau praustis, o po to – ieškoti, kuo galėčiau apsirengti. Rūbų nedaug, bet norėjau kažko gražaus ir išskirtinio, juk eisiu pas savo mergaitę. Radau keletą rūbų, kurie tiktų. Išsilyginau juos, susitvarkiau plaukus, truputis kvepalų ir štai – jau pasiruošęs.
Melas vardan staigmenos
Su Agne mes buvome pažįstami jau pusę metų, bet pasimatymai vis dar žavėjo. Susipažinome netikėtai, per vieną mokyklos renginių 11 klasėje. Sužavėjo jos paprastumas, geras humoro jausmas ir švelnumas. Vasario 14-oji buvo mūsų pusės metų draugystės sukaktis.
Jaudulys darė savo, valgyt nelabai norėjosi, bet kažkuo vis tiek reikėjo pilvą užkišt, nusimatė netrumpa diena. Dar buvo anksti, truputis po 9, tad nusprendžiau pagulėti ir pamąstyti, kaip nustebinti pačią nuostabiausią panelę. Ji – mano pirmoji meilė, tad daug kas man buvo neįprasta ir nejauku. Bet stengiausi, kad su manimi ji būtų kuo laimingesnė.
Su Agne mes ėjome į koncertus, parodas, sėdėdavome kopose prie jūros, gamtoje. Nereikėjo nė diskotekų, klubų. Gulėjau ir svajojau, kaip leisime Meilės dieną. Reikėjo su ja susitarti dėl susitikimo laiko. Surinkau numerį ir laukiau, kol ji atsilieps.
„Klausau, mažiuk“, – išgirdau jos nuostabų balselį.
„Labas, saulute, kaip miegojai? Kas geresnio, ar pasiilgai manęs?“ – virpančiu balsu paklausiau jos.
„Žiauriai tavęs pasiilgau, mažiuk, zuikuti mano. Naktį sapnavau tave, mes lakstėme po žalią pievą. Buvo labai faina“, – jos balsas skambėjo laimingai.
„Aš tave irgi sapnavau saulute, tu buvai tokia graži. Tik sumautas žadintuvas mane pažadino“, – pasakiau.
„Kaip nuostabu, Donačiuk“, – pasakė ji.
„Agne, o kada mes galim susitikti ir kur?“ – paklausiau.
Pasakė, kad ateičiau tarp 5 ir 8 valandos.
„Gerai, tada ateisiu pusę septynių“, – atsakiau, nors žinojau, kad ateisiu 5 valandą ir ją labai nustebinsiu.
Pigi, bet miela dovana
Nors lauke švietė saulė, bet buvo vėsoka, tad apsivilkau striukę ir išėjau. Galvoje vis kirbėjo mintis, kaip nustebinti Agnutę. Pirmiausia nusprendžiau nueiti į gėlių parduotuvę. Juk gėlės tirpdo merginų širdis. Faktas kaip blynas – rožės žavi merginas, tad nupirkau labai gražią raudoną rožę. Retai dovanoju gėles, bet ši proga buvo išskirtinė.
Šypsena neapleido mano veido, net pardavėja suprato, kad gėlę perku savo meilei. Nusipirkęs gėlę prisėdau ant suolelio. Užplūdo nuostabūs prisiminimai: mūsų šilti vakarai, kai pasitikome saulėlydį, įvairūs pokštai, bučiniai. Aišku, ne viskas buvo tobula, bet mes sugebėjom išsaugoti mūsų meilę. Kaip sakoma, gyvenimas veža!
Sumaniau padovanoti dar kokį niekutį. Pinigų daug neturėjau, tad nusprendžiau nupirkt kažką smulkaus, bet mielo. Įėjus į parduotuvę akys raibo nuo įvairiausių smulkmenų, bet ypač jos raibo nuo kainų. Juvelyriniai dirbiniai buvo ne mano kišenei, o bižuterija netraukė. Kvepalais jos nenustebinsiu, nes buteliukų turi daugiau, nei yra parduotuvėje, o ir jų kainos akies neglosto.
Staiga pardavėja pasiteiravo, kuo gali padėti. Atsakiau, kad ieškau dovanos savo merginai. Moteris paklausė, norėčiau ko nors brangesnio ar pigesnio.
„Norėčiau kažko pigesnio“, – atsakiau tyliai ir nedrąsiai.
Ji paklausė, kiek draugei metų.
„Septyniolika“, – atsakiau ir net išraudau, nors retai taip būna.
„Tada padovanokite jai pliušinį meškiuką – mielas ir pigus daiktas“, – šypsodamasi, tarsi padrąsindama atsakė ji.
Pardavėja išrinko gražų baltą meškiną. Trūko tik atviruko. Išrinkau gražų, kuriame buvo pavaizduoti du maži katinukai ir parašyta „Amžina meilė“.
Tai turi įvykti šį vakarą!
Buvo likusi dar valanda, taigi atsisėdau ant suolelio ir parašiau jai žinutę – paklausiau, ką veikia. Maždaug po 15 minučių gavau atsakymą: „Sveikutis, aukseli, ruošiuosi susitikimui. Žinoma, kad laukiu.“
Nors buvo keista, kad taip ilgai neatrašė, nieko bloga nepamaniau. Paklausiau jos, kaip ruošiasi, jeigu ne paslaptis. Tuoj pat gavau atsakymą: „Nesakysiu, mažiuk, nes tada tai jau nebebus staigmena.“
Mano veidą nušvietė didžiulė šypsena – tokio pasimatymo dar nebuvo ir štai šįvakar jis įvyks. Norėdamas parodyti, kaip ją myliu, nusiunčiau keletą meilės eilėraštukų. Atsakė SMS bučinukais. Vis labiau jaudinausi. Keistas jausmas – lyg pilve skraidytų pulkas drugelių. Bet artėjant prie jos namų jaudulys mažėjo.
Dvigubas smūgis
Priėjęs prie durų supratau, kad jos neužrakintos. Lėtai jas pravėriau. Užuodžiau malonų smilkalų kvapą. Grindys buvo pabarstytos rožių žiedlapiais. Tikra romantika. Girdėjosi tyli romantiška muzika. Viskas skendėjo prietemoje, jautėsi ne tik smilkalų, bet ir kažkokio patiekalo kvapas.
Eidamas koridoriumi, jos kambario durų link, pamačiau degančias raudonas žvakes. Super. Kaip tik įmanoma tyliau priėjau prie durų ir jas atidariau. Viskas man iškrito iš rankų. Pamačiau ją, savo draugę, kito vaikino glėbyje.
Gal nebūtų buvę taip bjauru, jeigu jis būtų man nepažįstamas. Deja... Tai buvo mano geriausias vaikystės draugas. Žmogus, kuris man buvo kaip brolis, su kuriuo mes vienoje smėlio dėžėje žaidėme.
Nenorėdamas patikėti tuo, ką pamačiau, uždariau duris. Vėl jas atidariau, bet vaizdas buvo tas pats. Išvydę mane jie net nepasimetė, veiduose švietė šypsenos. O pamatę, kad aš sutrikau, pasibučiavo.
Pradėjo tirpti kojos, net nežinojau, kaip elgtis. Tikras vyras turbūt būtų tokiam „lovelasui“ sulaužęs nosį ar žandikaulį. Aš to nedariau. Kam teptis rankas. Vis dar žiūrėjau į juos. Veiduose pamačiau aroganciją, pašaipias šypsenas. Stovėjau ir žiūrėjau. Tiesiog žiūrėjau.
Galvoje tarsi avilys dūzgė. Visa tai, ką jai atnešiau, dabar atrodė beprasmiška. Pasijutau durneliu. Vis dar žiūrėjau. Tuščiu žvilgsniu. Lyg ir norėjau kažko klausti, bet mane valdė šokas. O jie elgėsi taip, lyg manęs nebūtų šalia. Bučiniai, glamonės, gražūs žodžiai – jau nebe man.
Per mano veidą bėgo ašaros. Verkti nevyriška, bet man jau viskas atrodė nesvarbu. Prieš akis prabėgo kartu praleisti pusė metų. O staiga nieko neliko.
Nepastebėjau ženklų
Turbūt visi galvojate, kodėl mūsų santykiai baigėsi? Manau, todėl, kad jai su manim tapo nuobodu. Aš – žmogus ramus, man nerūpi klubai, vakarėliai. O jai norėjosi viską patirti. Kaip sakoma, gyventi tikrą gyvenimą. Be to, juk buvau neturtingas... O pinigų ji norėjo. Norėjo dovanų. Turbūt nepajutau, kai mūsų santykiai atšalo.
O mano geriausias draugas dažnai leisdavo su mumis laiką. Buvo populiarus, turtingas. Jau seniau pastebėjau, kad jie bendrauja intensyviau, nei paprasti draugai. Kažką kalbasi tarpusavyje, akys žiba. Tada kažkaip to nesureikšminau. O paaiškėjo, kad jie gerą mėnesį susitikinėjo man nežinant...
Jausmas? Tarsi į širdį kas būtų nusivalęs mėšlinas kojas. Valentino diena, kokios nelinkėčiau niekam. Meilės diena tapo pasityčiojimo ir skausmo diena.
