Susižadėjusi buvau keturis kartus. Akivaizdu, kad jei nors vienas jų būtų pasibaigęs laimingai, dabar čia nerašyčiau. Turbūt buvau neįtikėtina romantikė, jeigu tiek kartu vis tikėdavausi „happy endo“.
Pirmas kartas buvo su pirmąja meile. Su juo įsitikinau, kad pirma meilė ir degina skaudžiausiai. Draugavom ilgai, 4 metus, nuo tada, kai buvau devintokė. Jis buvo vyresnis ir pasipiršo greitai, dar pirmais draugystės metais. Laukėm, kol baigsiu mokyklą, ir galėsim susituokti. Kai man suėjo 16 metų, jau gyvenom kartu pas jį. Bet tas mūsų gyvenimas – nesibaigiančios dramos.
Grįžo sudraskyta nugara
Jeigu būdavo meilus, tai „iki negalėjimo“. Nepaleisdavo manęs iš rankų, sakydavo, kaip myli, dovanodavo dovanas, rašydavo žinutes, kai būdavom atskirai. Tokie etapai būdavo ir po trejų draugystės metų, tada atrodydavo, kad tie drugeliai pilve niekur nedingo.
Bet būdavo ir kitokie etapai. Kai jis vakarais išeidavo „valandai su draugu“, o grįždavo tik paryčiais. Kai nuolat tempdavosi mane į balius, ir sakydavo, kad reikia pasižmonėti, o iš tikrųjų tiesiog nusigerdavo greitai ir tada lįsdavo prie manęs, kad „gautų“. Kai sakydavo, kad jam reik „atsibūt“ su draugais ir savaitei su jais išvažiuodavo į Palangą ar dar kur nors.
Į santykių pabaigą tokie etapai tik dažnėjo ir aš supratau, kad negalėčiau šitaip gyventi santuokoje, labai kankinausi. Nuolat konfliktuodavom. Yra grįžęs iš vieno baliaus sudraskyta nugara ir dar turėjo įžūlumo sakyti, kad tai įvyko netyčia, kvailiojant ir kompanijoj juokais mušantis. Ką aš, durna? Labai skaudėjo, bet palikau jį. Nenorėjau žiūrėt į vestuvinį žiedą naktimis, kol jis laksto po balius.
„Žėk, dėl tų vestuvių...“
Antros sužadėtuvės įvyko neilgai trukus po to, kai nutrūko pirmosios. Baigiau mokyklą ir įsimylėjau tą antrą vaikiną. Turbūt norėjau pabėgti nuo ankstesnių jausmų. Toks gražuolis, sportininkas, visos alpo. O jis alpo dėl manęs ir pasipiršo labai labai greitai – gal po dviejų mėnesių draugystės. Paskui apsigalvojo. Net nežinau, kaip kitaip pasakyt? Tiesiog pasidarė keistas, atšalo.
Vieną dieną pasakė: „Žėk, dėl tų vestuvių... Gal dar neskubam, labai jauni, truputį ir proto įsileiskim, prisisvaigom čia visko... Gal pirmiau pagyvenam kartu?“
Buvo labai skaudu, bet sutikau. Skaudžiau atrodė jį prarasti. Aš išsinuomojau vieno kambario bendrabučio tipo butą ir jis turėjo atsikraustyti pas mane. Bet ir vėl pasikeitė. Kai man trūko kantrybė ir pabandžiau iškvosti, kas negerai, pasakė: „Žėk, dėl to gyvenimo kartu... Man labai nepatogu palikt mamą vieną. Turiu jai padėt, negaliu taip pyst ir išeiti. Palaukiam dar, gerai?“
O ką aš į tai galėjau atsakyti? Palaukiam tai palaukiam. Neliepsiu gi, jeigu nenori. Susitarėm, kad išsirinksim kartu bent jau kelis baldus iš padėvėtų baldų turgaus – tam, kad jaustųsi, jog tas butas mūsų. Ir ką aš vieną dieną išgirdau? Taip, atspėjote: „Žėk, dėl tų baldų...“
Tai ir buvo pabaiga. Nebenorėjau, kad iš manęs tyčiotųsi, be to ir jo draugams nepatikau – gal jie kažko ir prikalbėjo, nežinau. Išsiskyriau ir dar gailėjausi, kad tiek delsiau.
Planuojant vestuves – agresija
Po to pradėjau dirbti, stengiausi užsimiršti (o ir tą vieno kambario butą reikėjo vienai išlaikyti – negalėjau staiga grįžt pas tėvus, nieks būtų nesupratęs). Darbe susipažinau su trečiuoju vaikinu. Po to, kai antrasis buvo dėl visko neužtikrintas ir vis atsiimdavo savo žodžius, bendradarbio elgesys mane pavergė. Jis visko norėjo iškart, konkrečiai, nuo pirmų dienų sakė, kad mane ves.
Iš pradžių net nenorėjau su juo draugauti, norėjau nuo visko atsigaut, bet jis laimėjo savo konkretumu. Tiesiog visur ir visada buvo šalia manęs, elgėsi taip, lyg jau būtume seniai kartu, rūpinosi manim. Pasidaviau.
Kai pasipiršo, sutikau, nes maniau, kad šį kartą – viskas. Jau gyvenom kartu, tai atrodė natūralus žingsnis. Bet žinote, kokių nemalonių situacijų iškyla ruošiantis vestuvėms? Tai dėl vietos, tai dėl svečių, kuris nors susipyksta su giminėm, viskam įgyvendinti pritrūksta pinigų... Ne veltui sakoma, kad derinant vestuvių smulkmenas pasimato ir poros suderinamumas.
Ir būtent per tas smulkmenas pasimatė jo tikras charakteris. Agresyvumas. Kai susiginčijau su savo šeima, jis pasakė, kad kai susituoksim, galėsim su ta „dalbaj*bų“ gauja net nebendrauti. Tada rimtai susipykome. Vėliau jis, susinervinęs dėl restorano nuomos kainos pakeitimo, sudaužė pusę dėžės šampano butelių, pirktų vestuvėms.
Likus porai savaičių iki vestuvių, vežėm jo sesę rinktis suknelės ir ji užtruko – tada išgirdau visą krūvą rusiškų keiksmažodžių, sesė buvo pasiųsta visur ir „per visus galus“, rimtai bijojau, kad jis jai trenks.
Paskutinis lašas buvo tą patį vakarą, kai jis spyrė šuniui kelis kartus už tai, kad pergraužė jo kompo laidą.
Viską nutraukiau. Buvo baisu: planai, išlaidos, šeima... Išėjau, nors buvo likusios dvi savaitės iki Tos dienos.
Vestuvių datą sprendė jo mama
Paskutinės sužadėtuvės įvyko prieš dvejus metus. Po visų tų nesėkmių troškau stabilumo. Draugavau su vaikinu labai tvarkingai: susirašinėjome, pradėjom draugauti, pasiūlė kartu gyventi, tada su skilandžiu ir pyragu nuvažiavo pas mano tėvus, paprašė rankos, padovanojo žiedą su briliantu.
Nusivežė į kaimą ir supažindino su savo tėvais. Pamačiusi, kaip bendrauja jo šeima, dar pamaniau, kokios stiprios jų vertybės. Visada vieni kitus palaiko, pataria, dėl visko tariasi, viską vieni apie kitus žino. Bet tas šeimyniškumas viską ir sugadino.
Jo mama buvo jam pats didžiausias autoritetas. Norim pirkti naują mašiną – mama pasako, kad dar neverta, geriau pirkti sofą, ir jis perka sofą. Norim važiuoti į Nidą, mama pasako, kad Šventojoj pigiau – važiuojam į Šventąją. Norim tuoktis žiemą, mama pasako, kad pavasarį gražiau – jis nukelia datą į pavasarį.
Paskui prasidėjo problemos net dėl pinigų. Skaičiuojant vestuvių biudžetą, jis pasakė: „Turiu pasitarti su mama. Nežinau, kiek ji sutiks tam skirti.“ Čia tai buvo viršūnė. Nežinau, kodėl mano vestuvės turėtų priklausyti nuo jo motinos?
Iš karto nesiskyriau, bet kai jo mama pradėjo kalbėti apie tai, kada, jos galva, mums dera susilaukti vaikų, nebeištvėriau. Liepiau jam pasirinkti. Ir pasirinko: „Mama mane užaugino, ji – mano šeima. Mūsų ryšys labai stiprus. Negaliu su tavim būti, jei to nesupranti.“
Taip viskas ir baigėsi.
Valentino džiaugsmas – netradicinis
Gal todėl man sužadėtuvės dabar – kaip keiksmažodis. Labai bijau, kad santykiai geri tik iki jų, o paskui vaikinas pasirodo „visu gražumu“. Geriau jau nepasirodytų... Dabar nuoširdžiai manau, kad teisingai elgiasi tos poros, kurios 10 metų iki vestuvių draugauja. Niekad nežinai.
Todėl ir mano Valentino dienos džiaugsmas – netradicinis. Kitos alpo iš laimės ir „Facebook“ dalinosi rankų, papuoštų sužadėtuvių žiedais, nuotraukomis. O aš dėkojau Dievui, kad mano vaikinas nesugalvojo padaryti tokios kvailystės.
Aišku, nesu „ledaširdė“ ir pakalbam apie gyvenimą kartu, pagalvoju kartais apie ateitį. Bet kartais atrodo, kad visos tos patirtys iš beviltiškos romantikės mane pavertė beviltiška cinike. Nebetikiu, kad pagaliau viskas baigtųsi geruoju.
Mano vaikinas to nežino. O aš nežinau, kaip jis žiūri į vestuves. Nekalba apie tai, todėl tikiuosi, kad dar ir negalvoja. Jaučiuosi kalta, kad jam nieko nesakau, bet žinau, kaip mano pasakojimas nuskambėtų. Iš dalies būtent todėl nutariau parašyti šį laišką – iš komentarų bus aišku, ar apskritai verta kada nors jam pasakoti.
