Pirmiausia turiu pasakyti, kad nė vienos dainos neprisimenu, neužkabino, bet dainininkų įvaizdis, o ypač makiažas, tikriausiai dar ilgai sapnuosis košmaruose.
Pavyzdžiui, Aistė Pilvelytė dainuoja puikiai, bet kam jai tas iš namų išvaryto vaiko įvaizdis? Liūdna daina, liūdnas paltukas ir labai liūdnas senas lagaminas. O dabar, kaip mačiau anonse, įspūdžiui sustiprinti – dar ir nuvarvėjęs tušas... Tiesą sakant to jau per daug. Čia juk dainų, o ne baisiausio makiažo konkursas.
Apskritai sunku akyse išskaityti kokią nors emociją. Gal todėl, kad per baisų makiažą neįmanoma įžiūrėti dainininkės akių? Reikia gerai pasistengti, kad vietoj gražios moters veido nupieštum Užgavėnių ar net Helovino kaukę!
Juo labiau, kad ir Ruslanas Kirilkinas blaškėsi po sceną basas, prisilipdęs ašarėlę po akimi. Tai dabar dainininkai pradeda varžytis ne dėl to, kas atstovaus Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse, o dėl to, kuris atrodys labiau apsiverkęs?
Nežinau, kam reikia ryškinti ir taip kone visą veidą užgožiančias Neringos Šiaudikytės lūpas ir juodai nuteplioti akis, kad šios atrodytų kaip du siauri brūkšneliai po ryškiais pupytiškais antakiais. Aną savaitę visą pasirodymą negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo milžiniškų lūpų ir dabar niekaip negaliu išmesti jų iš galvos...
O ta nuotakos suknelė su baltomis timpomis ir aukštakulniais tikrai kaip tik, kai dainuoji apie niekada nepatirtą meilę. Kitaip sakant, imk mane čia ir dabar, tempk prie altoriaus, paskui išsiaiškinsim.
Ankstesnėse atrankos laidose jaunos merginos atrodė lyg transvestitų šou dalyviai – vienodos ryškios lūpos, vienodais blizgančiais šešėliais nubarstyti vokai (paskui jau ir skruostai bei smakras). Keistas jausmas, kai nesuvoki, kiek tam žmogui metų – dvidešimt ar keturiasdešimt šešeri.
Taigi labai apsidžiaugiau praėjusį šeštadienį jų jau nepamačiusi. Tik dabar bijau – kas, jei blizgantys, tviskantys šešėliai tiesiog pasibaigė, o stilistė vėl užsipirks naujų, kad finale nė vienai dainininkei nepagailėtų?
Antra vertus, blizgučiai gal ir prapuolė, bet košmarai liko. Pavyzdžiui, gražioji Rūta Ščiogolevaitė, apsitempusi kelnes paaukštintu liemeniu, atrodė... tarsi ją būtų iki pusės nurijęs kažkoks baisus juodas žvėris.
O gal vienintelis dalykas, kurio mums reikia, tai visai ne pritrenkiantis ar gąsdinantis įvaizdis? Barzdotų moterų neturime, pernykščiai bučiniai nesuveikė...
Būtų gerai imti ir pateikti gerą dainą. Tokią, kuri: nebūtų tūkstančius kartų girdėta. Neskambėtų kaip viena ištisinė koja prispausto katino rauda. Turėtų aiškų priedainį. Kurios nepamirštum vos išklausęs ir kuri nebūtų labai labai panaši į kitų dainininkų pernai trauktas dainas. Tokia panaši, kad net ranka nekyla už ją balsuoti. Kaip ir pernai nekilo...
Na, dar galėtų būti linksmesnė už laidotuvių maršą, bet čia tikriausiai jau per daug prašau...
