Taigi, atvažiavau į gimdymo namus. Nieko nekaltinu ir ant nieko nepykstu, bet pafilosofuoti šia tema galima. Kas
būtų, jeigu būtų buvę? Dažnai mėgstame savęs to klausti. Todėl ši istorija apie tai, kas būtų buvę, jei būčiau davusi
kyšį arba susitarusi su gydytoju prieš gimdymą ir nevaidinusi drąsuolės.
Tai va, sausio 4 dieną, apie vidurnaktį, aš laukiau su vyru prie gimdymo namų durų (įstaigos pavadinimas redakcijai žinomas), kol kas nors atidarys. Atidarė ir sumurmėjo, kad vietų mažai, daug gimdyvių, bet priims. Smagu, išgelbėjo. Žmogiškasis faktorius greičiausiai suveikė.
Kaklelis tebuvo atsivėręs 1,5 cm. Paguldė į gimdyklą ir laukėm. Sąrėmiai buvo pakenčiami, nors nereguliarūs. Jau artėjo 7 val. ryto, prasikankinau kaip didvyrė, o pasirodė, kad mano kaklelis per tiek valandų atsivėrė tik iki 2 cm. Skausmas jau darėsi sunkiai pakeliamas.
Pasirodė, kad ne visi vandenukai buvo nubėgę, tai ką – prakirpo, kad išbėgtų likusieji. Tik nesuprantu, kodėl juos taip pavėluotai prakirpo? Čia šiaip sau, pamąstymui – aš gi ne daktarė, bet galbūt nereikėjo? Tai liks paslaptis. Taigi, 7 val. praleidau tik su iš dalies nubėgusiais vandenimis ir stipriais sąrėmiais. Na, svarbu, kad bent jau prakirpo ir tikėjausi, jog pagreitės gimdymas.
Nuo 7 ryto iki pietų prasikankinau dar daugiau, sąrėmiai buvo kas minutę, o kaklelis atsivėrė tik iki 4 cm. Taip be miego iš viso pratempiau 13 valandų. Gydytojai paprotino, kad be epidūrinės nejautros nebeturėsiu jėgų stumti. Na, žinokit, tas epidūras - stebuklas šių laikų.
Maždaug po 4 val. jau kaklelis atsivėrė visiškai, bet vaiko galvutė nepasislinko tiek, kad galima būtų stumti.
Buvau pripumpuota skatinamų ir kitų baisybių. Niekur nedingsi. Turbūt viduramžiais jau būčiau galą gavus su tokia netikusia savo fiziologija.
Kulminacija buvo jau čia pat. Aš be miego buvau 17 valandų, kaip jums atrodo, ar beliko jėgų stūmimui? Bet aš savęs čia neteisinu – tiesiog pamąstymui.
Nuo 17 val. popiet ar nuo 17 val. 30 min. jau pradėjau stumti. Atėjusi kažkokia gydytoja raudonais kaip ugnis plaukais man kartojo: „Kakoti, kakoti kakoti.“
Bet man atrodė, kad ji ant manęs pyksta. Ji pasakė, kad nėra čia laiko žaisti su manim, ir kad eina pas kitą gimdyvę. Viena prabuvau stumdama 20 minučių. Bandžiau pati „iškakoti“. Galiausiai vėl pasirodė raudonplaukė gydytoja su akušere ir keliomis pagalbininkėmis. Prasidėjo tikrasis veiksmas.
Jėgų – nulis. Gavau barti, kad tos gimdyvės „fiziškai visai paliegusios, prie kompų užsisėdi, prisiaugina daug
kilogramų ir turi gydytojai už jas gimdyti“. Keista, kad šiuos žodžius prisimenu, nors buvau transe. Na, iš dalies ant jos nepykstu, nes ji teisi – priaugusi buvau 24 kg.
Stūmiau, stūmiau, ir nieko neišėjo. Galiausiai pamačiau pyktį tos „už mane gimdžiusios“ gydytojos veide, pasakė: „Nėra ką su ja daryti – pjaunam.“
Kirpo tarpvietę. O tada pajutau... kad bus kažkas blogai. Stūmiu, kirpta tarpvietė, ir vistiek nieko. Galiausia raudonplaukė, kuri kartojo „kakoti“, dar labiau supyko ir šoka ant pilvo didžiulė jėga... Šoko taip tris ar keturis kartus, kol vaikas šovė kaip kulka. Aš jai dėkinga, kad ji tikrai iš dalies už mane pagimdė, nes jai reikėjo sveikatos „užšokti“.
Pamenu tik tai, kad vaikas man pačiai pasirodė didelis. Aš pati iki gimdymo svėriau 50 kg, o ūgis mano tik 1,55 m. O mano vaikiukas – 4440 g. Tikras dičkis. Sunkiai sekėsi nulaikyti ant rankų.
Kol mane siuvo, neleido ateiti vyrui, viena pagalbinė slaugyte tik sušuko: „Kaip skerdykloj čia.“ Na, maniau, kad joms – normalu tokie vaizdai.
Galiausiai mane susiuvo, atėjo vyras ir uošvytė. Tik jai „užkliuvo“ mano spaudimas, kuris buvo, berods, 65 „ant“ 45. Paklausė, ar toks spaudimas turi būti, nes aš net leliaus nenulaikiau. Tai jai atšovė, kad vaistai suleisti.
Galiausiai likom gimdykloj su vyru ir vaiku. Aš guliu ir jaučiu, kaip šlampu, bet tada neatkreipiau dėmesio. Ne tas galvoj buvo. Per tą laiką niekas neatėjo pasižiūrėti iš gydytojų, kaip savijauta, ir kas ten po antklode dedasi.
Galiausiai nuvežė į palatą pagalbinės darbuotojos. Supratau, kad man baisiai blogai tik po kelių valandų, kai atėjo sesytė nuvesti į tualetą. Galvos svaigimas, oro trūkumas, silpnumas. Alpau, buvo be galo bloga. Maniau, kad tai normalu.
Kitą dieną buvo dar blogiau. Eiti galėjau tik trumpus atstumus. Oro trūkumas buvo labai didelis. Atmintis pradėjo šlubuoti. Pasirodo, kad mano hemoglobinas buvo nukritęs, berods, iki 63. Niekas man nieko nesakė ir nekalbėjo. Tik sužinojau per uošvytę savo.
Prisipažinsiu, buvo akimirkų, kai galvojau, kad man jau viskas. Tai be galo gąsdino. Daktarai bandė teisintis, kad atvykau su „mažu“ hemoglobinu, bet savaitę prieš gimdymą buvo jo kiekis 104 g/l. Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad kaltas nukraujavimas. Tik klausimas, kodėl tai nebuvo sužiūrėta?
Galbūt susitarus su konkrečiu gydytoju manęs butų atėję apžiūrėti tą valandą, kai likome gimdykloje vieni su vyru. Galbūt tas „nupirktas rūpestis“ būtų neleidęs man nukraujuoti.
Nežinau, nenoriu nieko propaguoti, bet po tokios patirties, kai pati jaučiau, kad mano viena koja karste, nebenoriu niekada būti didvyre ir geriau, liaudiškai tariat, tartis ir duoti. Gerai, kad laimingai šis mano didvyriškumo eksperimentas pasibaigė, bet galėjo ir liūdniau baigtis.
Galima ir kitaip į tai pažvelgti. Galbūt nukraujavimas buvo koks užslėptas ir tiesiog neįmanoma buvo jo pastebėti. Bet aš turiu įtarimą, kad buvo kitaip, nes kraujas tai ne šiaip išgaravo kažkur, o liko ant antklodžių. Daug daktarų keitėsi, nebuvo vieno, kuris nuo A iki Z sužiūrėtų. Turbūt todėl taip ir įvyko.
Iki šios dienos nežinau, kodėl taip nutiko. O kam ir bereikia – aš gyva ir laukiu rytojaus bei kraujo tyrimų atsakymo.
Tikiuosi, kad viskas jau gerėja. Visoms linkiu už save pakovoti „naglai“. Aš nebuvau, nei „nagla“, nei daviau, o išėjo taip, kaip išėjo.
Nepamiršau ir dar vieno fakto. Kažkodėl mano išrašuose nedominuoja nukraujavimas, o jis, manau, turėtų būti įrašytas į gimdyvės kortelę. Neįrašė, keista. Tiesiog... Galbūt irgi nespėjo ir nesužiūrėjo.
* * *
Gimdymo namų atstovas sakė, jog šiuo atveju moteris kaip tik buvo išgelbėta nuo didesnių komplikacijų.
„Gimdyvė atvyko dėl pradėjusių tekėti vaisiaus vandenų, atsivėrus gimdos kakleliui. Budinti daktarė mokė gimdyvę stenėti, naudodama žodį „kakoti“, kaip teigė pati gimdyvė. Siekiant palengvinti galvutės gimimą, buvo
įkirpta tarpvietė.
Po gimdymo gimdos kontrakcija buvo nepakankama, skirti gimdą sutraukiantys medikamentai. Stebėta gimdos kontrakcija, tačiau ji buvo nepakankama net medikamentų „fone“. Po gimdymo esant silpnumui bei
kitiems anemijos požymiams, koreguotas hemoglobino kiekis – eritrocitų mase ir kraujo pakaitalais.
Pogimdyminių kraujavimų dažnis – apie 5 proc. Anemija pasireiškia po gimdymo netekus daugiau kaip 500 ml kraujo.
Gimdos kontrakcijos sutrikimus sunku numatyti prieš gimdymą. Kartais nepavyksta sukelti pakankamos gimdos kontrakcijos ir dėl didelio kraujo netekimo šalinama gimda. Šiuo atveju medikamentinis gydymas padėjo
išvengti didesnių komplikacijų“, – teigė atstovas.
