Atsirado darbas kaip svajonė – pasiūlymas dirbti gėlių salone. Man, turinčiai didelę floristės patirtį, tai buvo lyg bomba – pagaliau normalus, manęs vertas darbas. Prieš pat Naujuosius net neužmigau iš džiaugsmo, nes gavau individualios įmonės savininkės patvirtinimą, kad esu priimta.
Tuoj pat po Trijų karalių stojau į darbą ir tuo taip džiaugiausi, kad laukte laukdavau, kada baigsis laisvadieniai ir vėl galėsiu kurti. Juk visi žinome, kiek šis darbas reikalauja idėjų ir atsidavimo kūrybai.
Viskas buvo gerai, kol nepradėjau pasirašinėti įtartinų dokumentų. Tai esu įdarbinama UAB, tai atleidžiama. Kitą sykį pateikia baltus lapus, kuriuose pasirašyti turiu, kad esu įdarbinta individualioje įmonėje. Viena sykį padedu parašą, kad dirbu terminuotai, kitą sykį, kad neterminuotai... Kadangi gavau gerą atlyginimą, nekreipiau dėmesio.
Savininkė buvo tokia miela, kad tapo vos ne geriausia drauge. Kas dieną pasakodavo, kokios sunkios buvo jos skyrybos, kaip sunku vienai auginti paauglę dukrą. Aš ją guosdavau ir negailėdavau patarimų, kaip turėtume elgtis mes – paauglių mamos. Ne vieną sykį braukiau jai ašaras ir ne kartą juokėmės iš širdies.
Mano darbu ji buvo tokia patenkinta, kad užsakymai plūsdavo nemaži. Ir įmonė gerai laikėsi. Deja, atėjęs euras pirmais metais ne visiems buvo dosnus. Ypač verslininkams. Ir prasidėjo „įdomybės“.
Rišdavau puokštes ir iš pradžių tikrai kainos buvo prieinamos. Salonas išsilaikydavo. Kol laikui bėgant, kainos eurais ėmė kilti.
Gėlės brango. Puokštės pabrango. Sveiku protu įkainodavau jas, bet savininkei rodėsi vis mažai. Grįžusi po laisvadienių rasdavau apvytusias puokštes ir įkainotas trečdaliu daugiau. Kad nesimatytų, jog gėlės senos, rasdavau apibarstytas kalėdiniais blizgučiais, o žiedus suveržtus vielutėmis.
Kai papriekaištavau savininkei, atsakė: „Ateis koks pijokas ar kaimietis ir nupirks.“ Šis požiūris mane šokiravo. Dar labiau šokiravo, kai savivaldybė užsisakė pas mus puokštę kažkokių svarbių svečių priėmimui – jai buvo pasiūlyta šita kupeta šiukšlių ir akcentuota, jog čia mūsų kvalifikuotos floristės darbas.
Ir tada aš pratrūkau. Negaliu pakęsti melo, neteisybės ir sukčių. Kai raudonskruostė savininkė įžengė į saloną, ėmiau jai priekaištauti, kad taip elgtis nederėtų, o ji - gintis iki pažaliavimo ir visą bėdą suvertė mane pavadavusiai pardavėjai.
Taip prasidėjo karas su kardais. Iš nuostabiausios darbuotojos tapau pačia neatsakingiausia, nešvariausia ir nieko darbo vietoje neveikiančia, tik nosį bekrapštančia.
Ir visai nesvarbu, kad dieną surinkti pinigai nebeužsiverdavo juodų pinigų stalčiuje. Atėjus algų dienai, algų nebelikdavo. Atlėkusi į darbą vietoj „labas rytas“ plūsdavosi, kad algų nebus – nėra pinigų, kokie žiaurūs mokesčiai ir kokia bloga valdžia. Savo atlyginimo kaulydavau tikra ta žodžio prasme beveik metus.
Vieną mėnesį taip bekaulydama gavau dar vieną šoką. Kai paprašiau „mieloji, mėnuo baigiasi, sumokėk man atlyginimą“, ji man pareiškė, kad aš be sąžinės ir ji dabar iš savo 16-metės dukters sąskaitos nuima pinigus mano algai. Jaučiausi kaip apvogusi vaiką. O ji tik pamojo ranka ir nuėjo.
Kitą dieną vėl terorizavimas – kaip blogai, kokie mokesčiai, nėra pinigų. Jaučiausi, lyg aš beveik privalau jai duoti pinigų prekėms, nes kitas darbuotojas investavo savuosius į jos biznį. Ir taip sekė melas melą, spausdavo skolinti jai pinigus.
O tada išvyksta į Arabų Emyratus dviejų savaičių atostogoms - neišmokėjusi atlyginimų ir palikusi tiekėjų skolas. Dėl jų raudonuodavau, sulaukdavau grasinančių skambučių.
Galiausiai neištvėriau ir ėmiau slėptis, lyg tai būtų mano pačios biznis. Pamatau atvažiuojančius tiekėjus ir uždarau saloną, nes iš gėdos neturiu kur padėti akių. Skolos siekė šimtus eurų.
Kitas atvejis. Mano dukra įstojo į universitetą, teko mokėti už mokslą. Su vyru nusprendėme paimti nedidelę paskolą. Bet nuėję į banką išgirdome stulbinančią naujieną – esu įdarbinta ne nuo sausio, o nuo balandžio mėnesio, ir bankas atsisakė suteikti paskolą, nes nebuvau išdirbusi darbovietėje 6 mėnesių, nors pajamos buvo pakankamos.
Kai tai paviešinau bendradarbiams, pasirodė, kad tai ne pirmas atvejis, kai įdarbinti darbuotojai pasirašo dirbantys pilnu etatu, kol neišlenda koks kabliukas ir paaiškėja, jog dirba puse etato.
Kai mano vyrui trūko kantrybė ir jis savininkei išklojo, ką mano, buvom išvadinti durniais ne tik mes, bet ir visi Lietuvos bankai bei „Sodra“.
Pradėjau rimtai galvoti – ar verta toliau dirbti tokiame purvyne. Ėmiau nemiegoti naktimis. Ėme kankinti galvos skausmai ir nerimas. Kaskart mėnesiui besibaigiant – stresas, nes turiu prašyti savo atlygio už atliktą darbą.
Kadangi atėjau iš Darbo biržos ir buvau subsidijuota, išeiti iš darbo galėjau savo noru tik išdirbusi terminą. Terminas – vieneri metai. Išdirbusi daugiau nei 10 mėnesių pastebėjau, kad atsiimant ta varganą atlyginimą, kurio praktiškai nebeliko, nebepasirašinėju jokių dokumentų, kurie turi būti pristatomi į Darbo biržą.
Pati nežinau, kaip mane kojos ten nunešė pasiteirauti, ką turėčiau tokiu atveju daryti. Kai „mielos“ darbuotojos pakėlė dokumentus – dar vienas šokas. Neradome nė vieno mano parašo. Visi parašai padirbti. Ir patikėkit, tikrai ne po tais varganais grašiais, kuriuos gaudavau į rankas.
Ir vėl bandau aiškintis su savininke. Ir ką jūs manote? Atsakymas: „Nieko nežinau, buhalterė padirbinėja parašus, Darbo birža padirbinėja, kokie visi durniai.“
Dabar esu namuose. Esu bedarbė. Užsiregistravau Darbo biržoje. Ir gydausi depresiją. Išsvajotas darbas atnešė ką? Ligą.
Pasakysite, kad galėjau skųstis? Deja... Šitame mažame miestelyje – visi vienoje kišenėje. Pasiskųsi – bedarbis liksi iki senatvės.
P.S. Išeidama iš darbo gavau savininkės perspėjimą: „Kas su manimi susipyksta, darbo lai nebeieško niekur.“
