Kuo ilgiau draugavome, tuo atviresni tapome. Jis prisipažino, kad aš neatitinku jo merginos idealo, nes anksčiau jis susitikinėjo tik su labai lieknomis. Pasakęs tai, iš karto nuramino, kad myli mane, ir aš nebūtinai turiu atitikti standartus.
Ši nekalta frazė pasėjo didžiulę piktžolę mano galvoje. Pradėjau tikrinti, kaip atrodė jo buvusioji. Ėmiau laikytis griežčiausių dietų, o mano mylimajam tai patiko. Jis kartais mane drausmindavo, liepdavo nenusižengti griežtoms mitybos taisyklėms, bet ta jo pagalba mane dar labiau skaudino. Kiekvienas jo žodis tarsi sufleravo, kad aš – netinkama.
Jam atrodė, kad jis kaip treneris – padeda sportininkui siekti rezultatų. Bet aš juk ne olimpiados dalyvė. Aš moteris, kuriai reikėjo, kad ją mylėtų besąlygiškai.
Dieta nebuvo bloga mintis, atvirumas – taip pat, bet visa tai sudėjus, manyje pradėjo augti nepasitikėjimo milžinas. Visi vaikinai anksčiau dėl manęs svaigdavo, jie dievindavo mano sekso sugebėjimus. Kai pradėjau kompleksuoti, ėmiau bijoti ir pasirodyti nuoga. Nusirenginėdavau tik tamsoje, mylėjomės taip pat po penkiomis antklodėmis.
Po 5 metų tapau zombiu, kuris valgo salotos lapus ir bijo savo kūno. Tai pradėjo atsispindėti visose kitose srityse.
Dabar esam išsiskyrę ir matau, kad jo naujoji mergina primena ne mane (nors dievagojosi, kad mane myli ir piršosi ant kalno saulei leidžiantis), o buvusią – perkarusią mergelę. Bet tai nesvarbu.
Iš šitų santykių supratau tokius dalykus: atvirumas gerai, bet jį taip pat reikia dozuoti. Ir jei žmogus tavęs nemyli tokios, kokia esi – jums ne pakeliui.
Ar pasakoti apie buvusius partnerius ir kaip tai pakeičia dabartinius santykius? Išsamiai atsako psichologas Tomas Lagūnavičius virtualioje konsultacijoje „Psichologas pataria“.
