Ligonė gyvena iš pensijos, vaikų neturi. Bet principinga. Sako: „Atsivežiau tų pinigėlių, turiu pasitaupius, bet man savigarba neleidžia kišti. Dar ir daktarui galiu nemalonumų pridaryti? Neduosiu niekam ir nė kiek. Jei gyvensiu, tai gyvensiu, o jei pabaiga... ji vis tiek turi ateiti.“
Viskas vyko labai greitai. Tyrimai Vilniaus onkologinėje ligoninėje atlikti per vieną dieną, paskirta po savaitės atvykti operacijai. Atvyko. Gydytojas priėmė, apžiūrėjo, apgailestavo, kad taip ilgai laukta. Ir pasakė, kad rytoj operuos. Paguldė į dvivietę palatą.
Kita ligonė taip pat buvo vargano gyvenimo moterėlė, daktarams nieko nedavusi. Operacija sunki, daug pašalino. Operavęs gydytojas atskubėdavo kas rytą 7 val., apžiūrėdavo, išvalydavo žaizdas abiems pacientėms, perrišdavo. Tik beveik nekalbėdavo, nes jis bėgte ir bėgte... Po 10 dienų išrašė.
Reikėjo atvykti chemoterapijai. Vėl naujas gydytojas. Duosim? Neduosim? Ne. Pažiūrėsim, kaip seksis be „davimo“. Ir, mūsų nuostabai, sekėsi. Dar padarė papildomų tyrimų, paaiškino, ką darysim toliau, paskyrė gydymą chemoterapija... Mūsų širdys neatlaikė – padovanojome gydytojai puokštę tulpių.
Gerbiame tokį sunkų, kruopštų darbą atliekančius gydytojus. Jiems dėkojame. Įsitikinome, kad „negavę“ jie tikrai nebaudžia. Net man pačiai keista, anksčiau kažkada „pakaišiojusiai“...
