Kartą dalyvavau bendrame seanse su parapsichologais. Atėjo gal 12 metų mergaitė. Kūdutė tokia, išblyškusi. Ji pasakė: „Man labai skauda širdį. Aš nekenčiu savo motinos.“
Paklausta kodėl, atsakė: „Todėl, kad ji – kartu su baisiu mano tėvu.“
Parapsichologas liepė pridėt ranką prie širdies ir kartoti: „Aš atleidžiu savo motinai…“
Mergaitė užsimerkė ir iš visos širdelės sakė šiuos žodžius, kad išsivaduotų iš ją kankinančio skausmo. O man drėko akys...
Prisiminiau savo vaikystę, kai tėvai triukšmaudavo kasdien. Iš mokyklos buvau priversta eiti į tuos namus, iš kurių jau per gerą atstumą girdėdavosi tėvo griaudėjimas ir motinos žybčiojimai.
Būdama kelerių metų, prašiau jos: „Eikim, eikim iš čia. Aš dirbsiu, padėsiu išgyventi...“
Neklausė.
Po mokyklos studijavau. Baigiau mokslą, ištekėjau. Buvo daug vaikinų, kurie norėjo su manimi draugauti, bet patiko tas, kuris gėrė...
28 metų jau būdamas alkoholiku paliko mane su mažais vaikais toliau verstis pačią. Palengvėjo iš dalies, nes nebereikėjo su girtu vyru tąsytis. Bet negaliu niekuo pasigirti – nieko doro gyvenime nepasiekiau.
Tą pačią 12-metę mergaitę kartą pamačiau bibliotekoje. Sėdėjo ji su ausinėmis, užsimerkusi, ir visa esybe rijo ten kalbėjusiojo žodžius. Mačiau jos kančią, ieškojimą. Norą kaip nors išsivaduoti iš tos kančios.
Taip norėjosi apkabinti ją, priglausti, pasakyti kažką, nuo ko palengvėtų... Bet ji buvo užimta. Gelbėjosi pati, kaip įmanydama.
Mielos mamos, netiesa, kad kol vaikai maži, nieko nesupranta ir nejaučia barnių pasekmių. Jie, nors žodžių dar nesupranta, bet jau yra „pajungti“ į tai, kaip jūs jaučiatės, besibardamos su savo vyrais. Žinokite, kokioms kančioms pasmerkiate savo vaikelį.
Mama, kai jis užaugs nelaimingas ir nekęsdamas savęs, tu pati nerasi ramybės. Bet jau nieko nebegalėsi padaryti...
