Profesinę mokyklą pradėjau lankyti būdamas 16 metų. Amžius dar jaunokas, bet kai kurie tokių metų jau ir vaikus į pasaulį leidžia. Atėjau į mokyklą, manydamas, kad čia mes susirinks jau racionaliai mąstantys ir rimtai žiūrintys į gyvenimą žmonės. Kaip bebūtų gaila, aš suklydau.
Susirinko moraliai supuvę, išpaikinti ir visiškai su aplinkiniais nesiskaitantys žmonės. Kadangi buvau vienas iš ramesniu mažo miestelio vaikinų, visas „malonumas“ teko man. Kas kartais atrodydavo kaip smulkūs juokeliai, peraugo į visiškai nejuokingus dalykus. Skraidydavo ne tik plastikiniai buteliai ar popieriaus gniūžtės, bet ir karštos plastmasės gabalai ar knygos.
Jie juokdavosi iš manęs dėl priežasčių, kurios buvo elementarios: storos lūpos, prastoka apranga. Nevaikščiojau po vakarėlius, be to, esu apkūnokas.
Mano sąsiuviniai ir kiti asmeniniai daiktai tapdavo bendraklasių „meno“ šedevrais. Kiekvieną dieną visi šie „kieti“ vaikinai mane gniuždė, bet tuo pačiu ir ugdė mano kantrybę. Kas mane bent kažkiek pažįsta, žino, kad aš turiu tikrai geležinę kantrybę. Bet ir geležis kažkada surūdija. Taip ir mano kantrybė vieną kartą trūko.
O viskas vyko taip. Vienas iš mano grupės draugų buvo už mus gerokai vyresnis ir turėjo gana pasiturinčius tėvus. Jis jau tada dirbo tėvų firmoje ir mokėsi tik tam, kad gautų mokyklos baigimo atestatą. Buvo pamoka. Mums besėdint klasėje, aš pasigedau vieno savo sąsiuvinio. Buvau tas retas mokinys, kuris išvis tuos sąsiuvinius turėdavo.
Staiga pastebėjau, kad mano sąsiuvinis keliauja aplink klasę. Žinoma, norėjau atgauti savo daiktą, bet bendraklasiai į mane vis dar žiūrėjo kaip į durnelį ir su manim nelabai „skaitėsi“. Sąsiuvinis atsidūrė pas tą vyresnį bendraklasį.
Normaliai jo paprašiau, kad grąžintų mano daiktą ir baigtų iš manęs daryti kvailį. Bet jam, kaip ir visai klasei, tai buvo cirkas. Viskas vyko toliau, kol aš, būdamas 1,70 metro ūgio, atsistojau prieš kone dvimetrinį žmogų. Juokinga, bet aš tada nežiūrėjau, kad esu mažesnis. Dar kartą pareikalavau, kad man būtų grąžintas mano daiktas. Žinoma, tuos žodžius palydėjo juokas. O tada aš „atleidau stabdžius“.
Stumtelėjau jį. Pakartojau, kad grąžintų, kas mano. Tada neatlaikė jo rankos. Prasidėjo apsistumdymas, per kurį man buvo pamuštas antakis, o jam – pamušta nosis. Žinoma, nukentėjo ir suolai, o bendraklasiams tai buvo didžiulė pramoga.
Tokiu būdu aš kovojau už savivertę ir garbę. Po kurio laiko šis žmogus manęs atsiprašė, o klasės draugai mane bent kiek pradėjo vertinti. Daugelis jų dabar „sėdi užsieniuose“, yra kas ir kalėjime. Manau, kad tas „kietumas“ nė vienam nepadėjo kažkuo didžiu tapti..
Po šio konflikto požiūris į mane pasikeitė, pamažėjo patyčių, klasiokai į mane pradėjo normaliai žiūrėti, gerbti.
