Jau rašiau, kad pastaruoju metų turėjau rimtų sveikatos problemų (Jei dabar paaiškės, kad mirštu nuo vėžio, žinosiu, ką kaltinti), kurias bandžiau spręsti įvairiais netradiciniais būdais (Vėžį bandė atitolinti vitaminais – kūno reakcija pritrenkė). Tai tęsėsi tol, kol dėl didelių pilvo skausmų nepatekau į Skubios pagalbos centrą.
Jame, nustačius galimo skausmo priežastį, man patarė kuo greičiau kreiptis į savo rajono gydymo įstaigą. Nepaklusau, nes nepasitikiu rajono gydytojais. Užsiregistravau kitur – į respublikinės reikšmės kliniką. Eilėje laukiau gana ilgai – apie mėnesį, o sulaukusi vizito nusivyliau.
Gydytoja tik paviršutiniškai mane apžiūrėjo. Pavartė neseniai padarytų tyrimų rezultatus ir, nusprendusi, kad padėtis nėra tokia jau tragiška, išsiuntė gydytis ten pat, kur siuntė ir Skubios pagalbos centras, – į savo rajoną. Net nespėjau paprieštarauti tokiam jos sprendimui – taip netikėtai ji pabėgo iš kabineto. Negi atsistosi ir bėgsi iš paskos ginčytis?
Kitą dieną nuvažiuoju į tą savo rajoną (kur dingsi, jeigu kitur nepadeda) ir aiškinu gydytojai: „Buvau tokioje ir tokioje klinikoje, iš ten išvarė sakydami, kad sveika. Bet man tai skauda. Nežinau, ką daryti. Padėkite!“
Gydytoja apžiūri ir sako: „Važiuok atgal, nes padėtis tikrai nekokia. Reikia operacijos. O mes tokių nedarome.“
Susinervinau. Sakau: „Nevažiuosiu, nes ten negydo, sakydami, kad tai privalote daryti jūs!“
„Ir aš negydysiu, ir nerašysiu jokių vaistų, – nesileidžia į kalbas rajono gydytoja. – Važiuok atgal ir pasakyk visiems, kas siunčia pas mane, kad manęs nėra, aš numiriau.“
Ką dabar padarysi, numirė, tai numirė... Bene prikelsi? Ir vėl registruojuosi į tą pačią kliniką, kurioje jau kartą buvau. Ir vėl mėnesį laukiu eilėje, gydydamasi savarankiškai – vaistais, kuriuos pasiūlė geraširdė vaistininkė. Galiausiai sulaukusi vizito išgirstu tokius jau kitos gydytojos žodžius: „Man nepatinka tai, ką matau, bet tikiuosi, kad tai dar ne vėžys. Nors ką gali žinoti...“
Reikėtų pakartoti visus tyrimus iš naujo, o tai užims dar maždaug mėnesį. Klausiu: „Ar negalima greičiau? Gal galite paguldyti į ligoninę?“
Vis dėlto tokie gąsdinantys įtarimai. Girdžiu: „Tyrimams į ligoninę neguldome. Norite greičiau – kreipkitės į privačią įstaigą. Galiu patarti, į kokią.“
Pas tą gydytoją daugiau negrįžau. Tačiau patarimu pasinaudojau.
Surandu internete privačių klinikų telefono numerius ir paskambinusi pirmu pasitaikiusiu išsižioju – joje dirba ta pati gydytoja, kuri mane apžiūrėjo pirmą kartą. Padėkoju ir nutraukiu pokalbį. Neisi juk pas žmogų, kuris mano, kad esi sveika.
Surenku kitos privačios įstaigos telefono numerį. Ir vėl staigmena. Ten irgi dirba man jau pažįstama gydytoja – ta, kuri mane antrą kartą apžiūrėjo. Ta, kuri siūlė kreiptis pagalbos privačiai.
„Kas čia darosi?“ – nusikeikiu. Kur tik nepasisuksi, visur tie patys daktarai! Tiesiog neturi, žmogau, kur kreiptis! Prisijungiu prie portalo sergu.lt ir pasidomiu visų gydytojų darbo grafikais bei valandomis. Pasirodo, dauguma poliklinikų gydytojų dirba maždaug po pusę dienos. Ir tik dvi, tris dienas per savaitę. Taip išeina, kad kitomis dienomis jie dirba kitur – privačiose klinikose?
Tikrinu savo įtarimus. Akurat. Dirba. Tai štai kur šuo pakastas! Netikėtas atradimas. Štai kodėl taip sunku patekti pas tuos gydytojus! Štai iš kur tuos begalinės eilės! Štai iš kur ta netvarka, nepasiturinčių pacientų negerbimas ir daktarų abejingumas jų nusiskundimams!
Būtų labai įdomu sužinoti, kokie išminčiai sugalvojo tokią nesąmoningą sistemą, leidžiančią gydytojams derinti darbą dviejose gydymo įstaigose – viešajame ir privačiajame sektoriuose? Jie ką, nežino, kad tokiu būdu yra skatinama gydytojų korupcija?
Jie ką, nesupranta, kad nukenčia ne tik į nemokamą gydymą pretenduojantys žmonės (nes jie niekam nerūpi), bet ir pačios privačios klinikos, kurių ne visai sąžiningi darbuotojai kartais paslapčia pasiūlo pacientams pasigydyti tose valstybės finansuojamose ligoninėse, kuriose jie patys dirba? Pigiau, bet irgi – už atitinkamą atlygį. Aišku, jeigu pacientas gali gauti šeimos gydytojo siuntimą.
Bet apie ką aš čia? Ai, apie tai, kaip man pasisekė, – pačiu laiku padarė operaciją ir nepražiopsojau vėžio. Na, dar ir apie tai, kad man viskas kainavo daug mažiau, nei tikėjausi...
P.S. Mano laiškas nereiškia, kad aš dabar spjoviau į šulinį, iš kurio galbūt kada nors teks atsigerti. Jis reiškia, kad tie, kurie dabar serga ir neturi pakankamai pinigų gydymui, turi galimybę. Ir aš įvardinau, kokią.
