Bet šiandien „pavarčius“ virtualią spaudą, kažkas sprogo. Kodėl taip menkinamas žodis „mama“? Kodėl „supermama“ tapo durnelės sinonimu? Žodžio dalis „super“ reiškia kažką puikaus, gero. „Supermama“, matyt, išvertus turėtų būti „gera mama“. Labai džiaugčiausi, jei būčiau puiki mama savo vaikams – supermama.
Aš puikiai suprantu, kaip ir kur dabar naudojamas tas žodis, ką jis „reiškia“, ir man tai atrodo paprasčiausias motinų negerbimas. Aš gerbiu savo mamą. Ir nors nemanau, kad pats faktas, jog moteris yra mama, automatiškai užtarnauja pagarbą, tas automatinis menkinimas dėl meilės savo vaikui taip pat neturėtų būti norma mūsų visuomenėje.
Dabar kiekviena mama, kuri pasako kokią nors nesąmonę socialiniuose tinkluose, tampa „supermama“. Kiekviena moteris, kurios vienintelis pasiekimas gyvenime yra vaikas (ir aš to tikrai nemenkinu, vaikas tikrai gali būti didžiausias pasiekimas, tačiau, manau, neturėtų būti vienintelis) tampa „supermama“. Net jei ji tuo vaiku nesidomi ir praleidžia visą dieną socialiniuose tinkluose, kurdama savo mamiškąjį įvaizdį ir uždavinėdama kvailus klausimus apie tai, iš kurios krūties vaiką maitinant jis taps dešiniarankiu.
Yra durnų žmonių, bet dėl to jie netampa „superžmonėmis“. Tai taip pat yra ir durnų moterų, kurios pasigimdo vaikų, bet kodėl mes jas vadiname „supermamomis“?
Neseniai buvo uždaryta vieno fotografo paskyra feisbuke. Dėl to vienas portalas vėlgi apkaltino „supermamas“ (nors to „pranešti apie įrašą“ mygtuko paspaudimas išties vyksta anonimiškai, ir tai galėjo paspausti kad ir pvz. koks 50-metis dėdė Pranas). Aš manau, kad supermama (tikrai gera mama), žiūrinėti to žmogaus paskyros nei laiko, nei noro neturėtų, o tuo labiau žvalgytis, kurią čia nuotrauką užblokavus.
Ir išties – tiek diskusijų kyla dėl to, kaip šlykštu, kai „supermama“ krūtimi maitina vaiką viešoje vietoje, bet kai didžėjė neranda įdomesnių, mažiau banalių būdų išpopuliarėti, nei apsinuoginti, tai yra normalu, ir tie, kas to nesupranta turi būti menkinami.
Panašiai ir kita „aktualija“ skamba – kažkoks vaikinukas praleido beveik 100 val. be pertraukos žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Tie, kuriems tai pasirodė kvaila, jaunimo akyse tapo „supermamomis ir supertėčiais“. Ir viskas: pasakai, kad su tavimi nesutinka tik „supermamos“ (suprask, visokios kvailos atgyvenos) ir niekam kitam argumentų nebelieka. Nes kas gi nori susitapatinti su „supermamomis“?
Žinoma, labiausiai „supermamas“ dergia būtent kitos moterys – tos, kurios dirbo, kai augo jų vaikai, arba kurios vaikų neturi išvis. Gal tai natūrali gynybinė reakcija. Kai matai žmogų, kuris sau gali leisti auginti savo vaikus, o tu tuo metu dirbi, galbūt atsiranda kažkoks pasąmoninis pavydas, o iš jo kyla pyktis.
Žinoma, būna moterų, kurioms karjera išties svarbiau, tačiau vis tiek išlieka paprasčiausias moteriškas biologinis poreikis susilaukti vaikų arba kaltė prieš vaikus, kurie kad ir nebyliai prašo daugiau mamos laiko. Galbūt tai užkišta kažkur giliai, bet būtent todėl ir išlenda kartais negatyvu, pilamu ant moterų, kurios yra mamos „pilnu etatu“.
Žinoma, yra ir kita medalio pusė: galbūt tos „supermamos“ save realizuoja per vaiką, nes neplanuotai pastojo ir sugriovė savo svajones, o kadangi nebemato perspektyvos derinti motinystę su karjera, pasirenka „supermamos“ vaidmenį ir menkina karjeros siekiančias moteris (tuo pačiu giliai širdyje laikydamos kažkokį užslėptą pykti tam pačiam savo išmyluotam vaikui, kad „per jį“ griuvo svajonės).
Televizijoje kas antra dabar su pripūstais bumbulais ir tai jau nebe keista, o norma. Jei esi per 40, nesileisti botokso jau yra visiškas neprisižiūrėjimas (ir jau ne tik moterims, o ir vyrams). Visokie nosyčių ir ausyčių pataisymai jau ne tik kad nestebina, o jau tampa sritimi, kur aplinkiniai gali patarti, kad šitas ar anas po tokios procedūros atrodytų geriau.
Jei mergina per teliką atseit natūralistė, tai per tą patį teliką ji darosi kažkokias kraujo badymo procedūras iš vienos kūno vietos į kitą ar pan., be to hialurono rūgštį į lūpytes irgi nevengia pavartoti. Jei nesilankai tokiose klinikose esi nenormali.
Taip pat telikinės natūralistės naudoja cheminio makiažo kalnus, visokius cheminius blakstienų serumus, kad blakstienos atrodytų, kaip priklijuotos (ir sako, kad čia natūralu) ir t.t. Jei nenaudoji makiažo arba jo naudoji minimaliai, esi baisi (paskaitykite komentarus apie žinomas ar nežinomas merginas, nufotografuotas be makiažo).
Jei žmogus neišbalinęs dantų papuola į kokią laidą, iškart atrodo nevala, nes balinti dantys jau tampa norma (nors tai nėra natūralu, sveika ar įprasta mūsų genetikos žmonėms). Net man kartais ima atrodyti, kad gyvendama be viso to, esu kažkokia atsilikusi. O kaip viskas atrodo jaunoms panelėms?
Žinoma, tokioje terpėje būti mama nėra normalu – juk vaikas ištampys pilvą. Jei gimdysi natūraliai, tai ir ne tik pilvą. O jei dar maitinsi krūtimi, tai ir krūtinė pakeis formą. Be to ir tūsinti neišeina, kol vaiką maitini.
Prieš kelerius metus man visa tai atrodė nesąmonė – kažkokia tolima realybė, kuri galbūt kažkur Vakaruose ir yra, bet į Lietuvą dar tikrai nesiveržia. Tuomet teko susipažinti su nemažai moterų. Kai kurios jų, beje, matomos televizinėje-socialinėje erdvėje, išties suplanuoja cezario pjūvius, o vaikus maitinti nustoja kuo greičiau, kad išlaikytų krūtų formą (o ir kad į vakarėlius, darbą galėtų lengviau grįžti).
Su tokiu požiūriu nieko keisto, kad jaunoms mergaitėms sunku suprasti, koks kelias tinkamas: pakankamai užsidirbti ir laiko bei pinigų rasti visoms procedūroms, o dar (jei tas poreikis yra) ir vaikų pasigimdyti, neužmirštant socialinio gyvenimo, fiziškai tampa beveik neįmanoma.
Lieka 3 galimybės: tapti barakuda, karjeriste arba supermama. Visos turi neskanų prieskonį. Visos supriešintos tarpusavyje.
Aš manau, kad puiku, kad dabar moterys turi pasirinkimą: dirbti, kurti verslą, kurti šeimą, būti feministe ar kuo tik nori. Bet būtų dar geriau, jei tarpusavyje moterys taip pat palaikytų vienos kitas ir nebūtų tos nuolatinės konkurencijos ir noro, kad kitos pasirinkimas taptų menkesnis (tuo pačiu išaukštindamas manąjį).
Vieno kelio nėra, be to, mes visi esame skirtingi, turime skirtingus poreikius ir sugebėjimus. Darykime tai, kas mums priimtiniausia, bet ir kitų pasirinkimo nemenkinkime. Mažiau pykčio, daugiau asmeninių svajonių įgyvendinimo ir galbūt Lietuvoje pamatysime daugiau besišypsančių veidų!
