Aš ką tik ištekėjau. Svajojau apie vestuves, primenančias žiemos pasaką. Rūpinausi, kad mudviejų šventė būtų švente ir visiems pakviestiesiems. Rūpestingai vestuvėms ruošiausi, tik neįvertinau vieno faktoriaus – vaikų griaunamosios galios.
Susirinko patys artimiausi žmonės ir keletas tolimesnių, seniai matytų. Viena didmiestyje gyvenanti šeima pasakė, kad atvažiuos tik tada, jei sutiksiu priimti su trimis vaikais, iš kurių vienas dar kūdikis. Kadangi pažįstu dukterėčias ir žinau, kad su jomis bėdos nebus, nemačiau nieko blogo, kad atvažiuos žmonės su vaikais. Juk būryje smagiau! Pasirodo, dar nebuvau taip žiauriai klydusi.
Cypimas nustelbė kunigą
Pradėkime nuo to, kad negalėsiu žiūrėti vestuvių vaizdo įrašo neniršdama. Viskas buvo idealu – gėlės, bažnyčios papuošimai, žvakutės ir nuotaika. Kol kunigas nepradėjo skaityti balsu. Tuo metu kakarinę paleido kaprizų kamuojamas kūdikis. Visą šventos santuokos priesaikos iškilmingumą sugadino po bažnyčios skliautais aidintis riksmas.
Galų gale pradėjo jis cypti ultraaukštu falcetu, nustelbdamas ne tik kunigo klebono, bet ir mūsų žodžius. Tiesą sakant, nesu tikra ar apkritai ištekėjau, nes to svarbiausio „taip“, ištarto mylimo žmogaus lūpomis, nenugirdau.
Na tiek to, su šituo nemalonumu teko susitaikyti. Juk nevarysi tėvų atsinešusių kūdikį į automobilį, kad netrukdytų.
Po santuokos ceremonijos patraukėme į kaimo turizmo sodybą. Jau ten tai nebus jokių problemų su vaikais, nusprendžiau. Tėvai galės pasikeisdami jais pasirūpinti, o visi kaip reikiant pasilinksmins.
Baisiausia – šventės viduryje
Stalo ir salės papuošimus gaminome mudvi su seserimi. Suvėrėme ilgas žibančių karolių virtines, pakabinome ant jų gražius stiklo varveklius, juk vestuvių tema buvo žiemos pasaka. Dekoracijas sukabinome ant baltai dažytų šakų ir sustatėme jas salėje tarp stalų, kad kurtų atitinkamą nuotaiką.
Kol svečiai ir jų vaikai sėdėjo viskas buvo gerai, susilaukiau ne vieno komplimento, kad salė išties netradicinė ir įspūdinga. Galėjau pagrįstai savimi didžiuotis, juk viską padarėme savomis rankomis. Įdėjome į tas dekoracijas daug darbo ir šilumos.
Tik gaila tas grožis ilgai neišstovėjo. Vos paleisti nuo stalų vaikai apipuolė šakas kaip alkani skėriai. Vos ne su ašaromis stebėjau, kaip draskomas mūsų darbas, o mamulė ramiai plempia šampaną ir net neatsisuka į savo siaučiančias po salę atžalėles. Galų gale, po ne visai malonios mano anytos pastabos, jos teikėsi susirinkti vaikus.
Nors jų buvo tik du, atrodė, kad po salę laksto dešimt. Jie taip rėkavo, net sugebėjo perstaugti trankiai garsiai grojančią muziką.
Pirmasis jaunavedžių šokis praėjo visai ne taip, kaip mudu tikėjomės. Šokome ne vieni. Su mumis strikinėjo ir vaikai, besimaišydami po kojomis, o mamulė vėl plempė šampaną. Kūdikį supo ir prižiūrėjo jos mama.
Baisiausia manęs laukė šventės viduryje. Jaunesnė, labai aktyvi (sakyčiau hiperaktyvi mergytė, net kyla įtarimas, kad tėvai namuose ją laiko pririšę, kad šitaip davėsi) belakstydama po salę ir kimšdama šokoladą, kuriuo iš po stalo šėrė mama, dėjo man šokoladuotom rankomis per suknelės priekį.
Patikėkit, didelės išskydusios šokolado dėmės ant šampano spalvos suknelės priekio atrodo tikrai ne kaip. Tiesą sakant atrodžiau lyg nespėjusi nubėgti iki tualeto. Įsivaizduojate, kokios estetiškos turėjo atrodyti fotografijos?
Teko ilgam užsidaryti tualete ir kone nagais gremžti suteptą suknelę. Iš nuoskaudos rijau ašaras, suknelė man tikrai patiko, be to buvo gaila sugadintų dekoracijų ir pirmojo šokio. Laimei, sodybos šeimininkė atnešė man indų ploviklio...
Manot, mama atsiprašė?
Šiaip ne taip išsivaliusi suteptą drabužį grįžau pas svečius. Neryškios dėmės liko iki šiol, o juk planavau po vestuvių suknelę parduoti!
Jei matote, kad mergytės mama atsiprašė ar nors pasiteiravo, ar reikia pagalbos, labai klystate. Ji ramiai sau šoko ir net neatsisuko, paklausti ar viskas tvarkoje. Tuo metu mergytė ėjo per stalus, terliodama šokoladu baltas lyg sniegas staltieses. Pagalvojusi, kaip reikės jas gražinti sodybos šeimininkei, neturėjau kur iš gėdos dėti akių.
Galų gale šventės finalas buvo visai neįtikėtinas. Tėvai, atsivežę nevaldomus vaikus, nusilesė ir tą pasiutusią porą turėjo sumigdyti mano mama ir anyta. Moterys, kurios turėjo linksmintis savo vaikų vestuvėse guldė į lovą ir ramino svetimus bliaunančius vaikus.
Kitą rytą joms už tai niekas nepadėkojo.
Visos šventės metu neišgirdau nė vieno griežtesnio žodžio vaikų adresu. Nė karto neišgirdau „negalima“. Tiesą sakant, tėvai tuos vaikus taip atvirai ignoravo, kad man iškilo klausimas – jei vaikai jums nerūpi, kam gimdėte net tris?
Nutariau žodžio „negalima“ šventai išmokyti savo vaikus. Ar tai reiškia, kad juos mažiau mylėsiu, nei nesugebantys nieko uždrausti tėvai? Manau, kad ne. Manau, mylėsiu labiau, nes tikrai kreipsiu dėmesį į tai, kokiais aš juos auginu.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų sausio 19 dieną.
