Visada baisu klausti, ar gali išeiti per atostogas ar savaitgaliais. Privalai geriausiais pažymiais mokytis, yra nesvarbu visiškai, kad, pavyzdžiui, labai nemėgsti fizikos – tau turi išeiti 9 ar net 10, nes kaip kitaip? Negali miegoti pas drauges ar bendrauti su žmonėmis, kurių tėvai nepažįsta.
Tėvai visada turės visų draugų ar draugų tėvų telefono numerius. Iš miesto grįžti privalai iki 16 val., nes „juk temsta anksti“. Paprastai gali eiti tik į „Akropolį“ ir centrą.
Jeigu padarai kažką ne taip, pvz., gauni kokius 5 iš matematikos ar atsikalbinėji, tai gali pamiršti telefoną. O kai pasiima tavo telefoną, peržiūri visas nuotraukas ar susirašinėjimus – jokio privatumo niekada neturėsi ir gali apie tai pamiršti. Tėvų nuomone, jie negali klysti, visada yra teisūs.
O nusižengimus prisimins visada. Iki šiol prisimena, kad kažkada nepasakiau savo pažymių, nes bijojau, kad aprėks, niekur neišleis. Visada prisimins, kad kažkada pabandžiau parūkyti. Griežtiems tėvams negali pasakoti, ką gero nuveikei su draugais, nes net dėl to, kad buvai „Hesburgeryje“, gali pradėt sakyti savo nusibodusius moralus. Todėl visada reikia atsargiai rinkti žodžius.
Pliusas – gyvenant griežtoje šeimoje išmoksti puikiai meluoti, nes jeigu nemeluosi, neturėsi gyvenimo. Grįžimas 16 val. ir sėdėjimas namuose savaitgaliais tikrai gali išvaryti iš proto.
Esu susikoncentravusi į vieną: baigti 12 klasių, įstoti į nemokamą (vf) vietą Vilniaus Universitete ir pabėgti nuo savo namų kuo toliau. Jau geriau yra gyventi mažame bute, gyventi be tėvų pagalbos, vasaromis dirbti Norvegijoje, rengtis paprastais drabužiais, bet jaustis laimingai, negu būti suvaržytai tėvų.
Likdama jų namuose, nesvarbu, kad ir man būtų 21 metai, negalėčiau visur išeiti kada tik noriu. Garantuoju.
Kiekvieną mielą dieną tik ir girdžiu kokia esu bloga, prasta, kaip turėčiau keisti požiūrį, kokia esu nevykusi. Jie nori iš manęs padaryti tobulybę, o juk tai yra neįmanoma. Labai norėčiau gerų santykių su tėvais. Kad nereiktų slėpti su kuo susirašinėju, kad galėčiau drąsiai pasakyti, jog einu į miestą, kad suprastų, jog vaiką reikia motyvuoti, o ne versti mokytis.
Kai gaunu prastą pažymį, tai net neklausiu, ar galiu išeiti savaitgalį, nes žinau, kad man atsakys: „Geriau pasimokyk, o neik į tuos miestus...“
Visi, gyvenantys su griežtais tėvais kartais pratrūksta. Tada būna dar blogiau, nes jie gali niekur neišleisti, uždrausti būrelius, uždrausti naudotis telefonu ar kompiuteriu. Jie taip visiškai paprastai gali viską uždrausti.
Aš puikiai suprantu, kad reikia mokytis, jei nori pasiekti savo tikslų, reikia tvarkytis kambarį ir nesivalkioti iki nakties. Suprantu, kad nereikia susidėti su žmonėmis, kurie yra nepavyzdingi. Aš suprantu. Bet norėčiau turėti tėvus, kurie suprastų ir mane.
Noriu pasakyti toms mamos ar tėčiams, kurie skaito šį mano laišką, kad jie suprastų: rėkimu nieko neišspręsi. O norintiems, kad vaikai būtų tobuli, iš karto pasakau, kad taip auginant vaikus iš jų pasitikėjimo nesulauksite niekada. Tėvų poelgiai mums visiems atsiliepia ateityje. Tada mes būsime (o gal jau esame) psichologiškai sužlugdyti.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų sausio 8 dieną.
