Esu sporto mylėtojas, per kiekvieną svarbesnį sporto renginį aistringai palaikau lietuvius, pats progai pasitaikius visada lekiu paspardyt kamuolį ar pasistumdyt krepšinio aikštelėje. Gyvendamas porą metų Airijoje, pradėjau labai domėtis futbolu, sekti Anglijos „Premier“ lygą. Kažkodėl pasirinkau sirgti už „Arsenalą“ ir jau dešimt metų sergu už šį klubą.
Daug kas stebisi, draugai klausia: kodėl „Arsenalas“, kodėl futbolas? Lyg neužtektų krepšinio rinktinės pasirodymų, „Žalgirio“ žaidimo „Eurolygoje“. Ir man sunkiai sekasi paaiškinti, nes kartais viso futbolo grožio, galybės žodžiais tiesiog neperteiksi.
Pradžiai reikia, kad Lietuva bent jau neatrodytų gėdingai per tarptautines varžybas. Va, gaila, kad Lietuvoje futbolas supuvęs, išgrobstytas, išsidalintas visokio plauko banditėlių ir didžiųjų machinatorių. Ir visi tyliai tupi, babkės padalintos, varžybos sutartos, pirtis užsakyta…
Neseniai mačiau kelias vilties kibirkštėles, kai viešai pasisakė Marijonas Mikutavičius, dar keli žinomi Lietuvos žmonės, bet kažkaip viskas užgeso, pritilo, vėl visi miega. Atpirkimo ožys pasiųstas į užribį, kaltų nėra, savaitgalį vėl į pirtį!
Dar teko prabėgt akimis rinktinės žaidėjų komentarus dėl blogų sirgalių. Pasakysiu tiesiai šviesiai – kaip žaidžiat, taip ir palaikom. Man asmeniškai žiūrėti visiškai neįdomu, nes scenarijus aiškus.
Aš tikrai nekritikuoju nei vieno asmeniškai. Aš sakau, kad futbolas numiręs Lietuvoj, ir aš netikiu, kad per ateinančius 20 metų jis galėtų prisikelt, nes tie slibinai, kurie viską susigrobė, taip lengvai visko neatiduos. Atvirkščiai, jie dabar apsistatę advokatais, įstatymais, kuriuos gali patys ir inicijuoti.
Tik nesuprantu – jei man iš šalies, kaip ir daugeliui besidominčių žmonių, visas purvas matosi kaip ant delno, tai žaidėjams iš vidaus viskas turėtų būt dar aiškiau. Bet visi tyli, ausis suglaudę ramiai tūno.
Nežinau, gal čia baimė, o gal kitiems tiesiog nusispjaut, kiti vėlgi per jauni, bet, manau, baimė yra pagrindinė priežastis, dėl ko dauguma tyli. Žurnalistai, kiti žinomi, futbolui neabejingi žmonės, patys žaidėjai – visi pritilo. O liūdna…
Bet pats liūdniausias dalykas yra tas, kad Lietuvos futbolo legendos, žvaigždės irgi tyli. Vieni tyli, gavę šiltą vietelę visoj sriuboj, kiti paprasčiausia abejoja savo jėgomis, nes tu negali sakyti vien ką galvoji: jei jau kažką kaltinsi, reikia remtis faktais, nes antraip pats liksi kaltas.
Dar vienas pasyvus, nors ir labai svarbus, stebėtojas yra musu valstybė, teisėsaugos organai. Greičiausiai visi taip užsiėmę savo žaidimais Seime, kad futbolas jiems neatrodo vertas dėmesio klausimas. Bet taip galvoti gali tik visiškai apie šį reikalą nenusimanantys žmonės.
Jei prieš 2 ar 3 metus girdėjau kažkieno žodžius, jog krepšinis Lietuvos ekonomikai sugeba generuoti milijardą litų per metus, o tai, mano manymu, fantastiškas skaičius Lietuvai. Tai reiškia, kad mes sugebam uždirbti iš krepšinio, kuris Europoje yra sunkiai pelną nešantis verslas. Lietuva uždirba, jei žaidėjas pasirašęs kontraktą sumoka mokesčius, jei parduodami bilietai, alus.
Bet ar mes galime įsivaizduoti, kokie pinigai sukasi futbolo versle, kokius nuostolius Lietuva patiria? Aš tik keletą pavyzdžių paminėsiu, ir mąstančiam žmogui turėtų pasidaryt aiškiau, koks blogis slypi musu futbole.
Šiais metais mažo Norvegijos miestelio klubas sugebėjo prasimušti į Europos lygą ir, sužaidus 3 ar 4 rungtynes, sugebėjo savo biudžetą papildyti apie 25 milijonais euru. Tai buvo ir yra didelė šventė visam miesteliui. O tai net nėra pagrindinis čempionų lygos turnyras.
Belieka tik tyliai su didžiausiu pavydu stebėt, kaip mūsų kaimynų baltarusių klubai kaunasi su pasaulio milžinais, tokiais kaip „Barscelona“, „Juventus“, „Ajax“. Vien tik „Barcelonos“ nusileidimas Minsko oro uoste atveža šaliai porą milijonų eurų pajamų.
Gal toliau nesiplėsiu, nes ir taip jau seilė bėga.
Bet sugrįžkime į Lietuvą, kur, kaip suprantu, viską pasidalinę vietiniai banditėliai, kamuoliniai ir agurkiniai. Nors ir labai myliu futbolą, bet, deja, Lietuvoje nerizikuočiau savo vaiko atiduoti į kamuolinių ar švininių rankas.
Neįsivaizduoju, kokio stebuklo reikia, kad padėtis imtų gerėti. Taigi eikim į varžybas vien tam, kad alaus pagertume ir pastūgautume kokių nešvankybių.
Ir futbolininkai tegul mūsų miega toliau, apsimeta, kad viskas gerai. Taigi miegokim, brangūs lietuviai, būkim ramūs – vis tiek blogiau jau būti negali!
