Tokiai nežiniukų kategorijai priklausiau ir aš. Mūsų šeimoje Kalėdų nešventė, apie jas nekalbėjo ir, atvirai pasakius, jos man nerūpėjo. Vienintelė rimta ir linksma šventė buvo Naujieji metai.
Visada stovėdavo eglutė, kabėdavo stikliniai žaisliukai ir į stovelius įstatytos tikros žvakutės, kurias uždegus tekdavo ne tiek grožėtis, kiek saugoti, kad neužsidegtų pati eglutė.
Apie Kalėdų šventimą išgirdau tik kai pradėjau draugauti su dabartine savo žmona. Pirmą kartą jos namuose atsisėdęs prie Kūčių stalo jaučiausi nejaukiai. Nemokėjau maldų, nemokėjau žegnotis ir po pirmosios vakarienes nė per žingsnį nepriartėjau prie Dievo.
Tik kai uošvė atsisakė atiduoti dukrą, kol nepasikrikštysiu, teko nori nenori tapti kataliku. Manau, tai buvo pirmas žingsnis į tikėjimą.
Vedus Kalėdų šventimas tapo įprastas ir privalomas. Kol nevažinėjau į tolimus reisus, visada tą šventę sutikdavau namuose ir kas kartą ji darėsi artimesnė. Tačiau tas žinojimas, kad tam tikrą dieną pareisi iš darbo, susėsi su šeima prie Kūčių stalo, pasilinksminsi per Kalėdas, gal šiek tiek mažino jų laukimo ir pačios šventės prasmę.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ta šventė išsiveržė iš pogrindžio ir atėjo beveik į kiekvienus namus, nepriklausomai – žmonės tikintys ar ne.
Sutiksite, kad tai, kas nebedraudžiama ir laisvai prieinama, tampa tiek įprasta, kasdieniška, kad dažnai praranda tikrąją vertę. Kūčios ir Kalėdos daugeliui tapo tiesiog eilinė šventė ir kelios laisvos dienos. Na, gal šeimininkėms prisideda daugiau širdžiai mielo rūpesčio, juk tik kartą metuose spaudžia aguonų pieną ir kepa kūčiukus.
Nykios Kalėdos patvoryje
Kai pradėjau važinėti į tolimus reisus, tai visų metų pagrindinis tikslas ir planas buvo grįžimas namo Kalėdoms. Deja, kaip ir daugeliui kolegų, tą šventę kartais tekdavo sutikti toli nuo šeimos. Kai nesi namuose kartu su šeima, tik tada pajauti jos tikrą vertę ir gal net kažkokią tuštumą.
Per daugiau kaip 25 metus, kuriuos dirbu tolimųjų reisų vairuotoju, ne kartą teko Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti kelyje. Tik pradėjęs važinėti, pirmąsias Kalėdas sutikau Sankt Peterburge, patvoryje tiesiogine prasme. Negavau to krovinio, kurio reikėjo, tai teko laukti.
Rusijoje tos dienos ne šventinės, bet transporto sistemoje – savi niuansai. Vis tikėjausi, kad pakraus, ir jei ne Kūčių vakarienei, tai bent Kalėdoms parlėksiu namo, nes iš Sankt Peterburgo iki namų tik 800 km.
Deja, nepakrovė ir pasakė, kad neaišku, kada pakraus. Neturėjome tada mobiliųjų telefonų, interneto, o jei norėdavai paskambinti namo, reikėdavo eiti į artimiausią metro stotį. Ten buvo vadinami tarptautiniai telefonai automatai.
Kaip šiandien pamenu pokalbį su žmona Kūčių vakarą ir visų palinkėjimų pabaigoje nugirstą tylų uošvienės balsą:
„Per Kūčias mėsos negalima valgyti, bet jei žmogus yra kelionėje – atleistina. Aš už jį pasimelsiu.“
Esu dėkingas jai už tai, nes jos maldos tikriausiai saugo mane visuose reisuose.
Nenusižengiau tradicijoms. Nusipirkau bandelę su kopūstais ir kramsnodamas grįžau į kamazą. Tą kartą grįžau tik Naujųjų metų išvakarėse.
Dar vienas Kalėdas Rusijoje praleidau netoli Ufos (apie 2500 km nuo mano gimtojo miesto) nuošaliame kelyje. Tada jau važinėjau mersedesu. Labai staigiai atšalo ir įpilti prastos kokybės degalai netiko naujai mašinai. Prie to dar prisidėjo ir kitas smulkus gedimas.
Naudodamasis įvairiomis vairuotojų gudrybėmis, sušalęs, murzinas pasiekiau mažą miestelį ir sustojau prie nedidelės gamyklos. Buvo savaitgalis jį ir praleidau su įmonės sargais. Laimei, variklis dirbo mažomis apsukomis, tai nesušalau.
Tą kartą net paskambinti nebuvo galimybės. Žinant tų laikų neramią Rusijos trasą, nesunku įsivaizduoti, ką jautė namiškiai, nesulaukę namų šeimininko prie Kūčių stalo.
Vokietės už 5 litus puolė bučiuoti
Pradėjus važinėti į Vakarus, taip pat teko keletą kartų sutikti Kalėdas ne namie.
Kartą antrą Kalėdų dieną į aikštelę Vokietijoje įvažiavo autobusas, pilnas labai linksmų moterų. Man rodos, tai buvo kažkoks vyresnio amžiaus moterų ansamblis. Jos dainavo, šoko, sukibusios suko ratelį.
Man einat pro šalį, viena juokaudama atkišo kepurę, kad ką nors į ją įdėčiau. Daug negalvojęs įdėjau penkis litus. Jos matyt, to nesitikėjo. Apžiūrėjusios nematytą pinigą, norėjo grąžinti, bet pasakiau, kad tai nėra daug ir tegu bus nedidelė kalėdinė dovanėlė.
Manęs dar niekada nebučiavo tiek moterų iš karto. Pridėjo pilną krepšį saldainių, sausainių, o ta ponia, kuriai įdėjau penkinę, prieš išvažiuojant autobusui, išlipo ir dar kartą draugiškai pabučiavo. Pasirodo, kiek nedaug tereikia, kad žmonės būtų vieni kitiems geri.
Vienas Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus teko sutikti Londono priemiestyje esančioje karinėje bazėje. Tuo metu vežiojau kareivių paštą, o kur paštas ir kareiviai, ten švenčių ar laisvų dienų nėra.
Tada jau buvo lengviau. Turėjau „Skype“ ir vakarus leidau su brangiąja. Ji – Lietuvoje, aš - Anglijoje. Nepalyginsi gyvo bendravimo su virtualiu, bet vis geriau nei Rusijoje prie tvoros, kai namiškiai nežino, kur esi.
Nors šventes leidau karinėje bazėje, netoliese buvo kareivių gyvenamieji korpusai, nesigirdėjo jokio triukšmo, jokių fejerverkų, o aš, stovėdamas tarp sandėlių, mačiau tik švytintį naujametinį Londono dangų.
Netikrus kūčiukus miela prisiminti
Paskutinį kartą Kalėdas sutikau ne namie prieš kokius penkerius metus. Ir vėl Anglijoje. Stovėjau Harvičo uoste. Kartu buvo Airijoje dirbantis vairuotojas su žmona.
Kur moteris, ten ir tvarka. Jei mums, vyrams, būtų užtekę bandelės su kopūstais, tai kolegos žmonos tas netenkino ir jos rūpestingumo bei griežtumo dėka stalas buvo toks, koks ir turi būti Kūčių vakarą.
Net aguonų pieno ir kūčiukų turėjome. Į paprastą pieną pritrupinome aguonų iš aguoninio pyrago, o kūčiukus atstojo gabaliukais suraikyta bandelė. Juk esmė ne tame, ką valgysi, esmė, ką galvosi ir įsivaizduosi valgydamas.
Sako Kalėdų naktį vyksta įvairūs stebuklai. Pradeda kalbėti žvėrys ir net vanduo į vyną pavirsta, bet bandelei, patikėkite, pavirsti į kūčiuką tikrai nereikia jokio stebuklo. Užtenka paprasto tikėjimo.
Šį rašinį rašau būdamas Danijoje. Jau tiksliai žinau, kad grįšiu Kalėdoms namo. Turiu programą, kroviniai paruošti, bilietas keltui užsakytas. Beliko klausant Chris Rea dainos „Driving Home for Christmas“ saugiai pasiekti namus ir sėsti su šeima prie balta staltiese užtiesto stalo.
Puikiai žinau, kad daug kolegų sutiks šias šventes toli nuo namų, artimųjų ir kaip tai sunku. Bet juk kažkas turi gabenti įvairius krovinius, tarp kurių – ir ta paprasta bandelė, iš kurios kelionėje esantis kolega pasidarys mums visiems taip mielą kūčiuką.
