Nors dirbu su kompais, nesu tipinis informatikas, kuris neturi draugų ar kenčia dėl bendravimo sutrikimų. Bet turiu bėdą – esu skaistus. Nepagalvokit, turėjau merginų, bet iki lovos niekaip neprieidavome.
Jei pamatytumėte mane gatvėje, kavinėje ar klube, tikrai nepatikėtumėte, kad man taip gali būti. Su broliu pasikalbam, kad galbūt didžioji mano problema yra pasyvumas.
Tiesa, trumpai apie mano brolį. Jis dvejais metais vyresnis, populiarus vyrukas ir jau labai seniai neskaistus :). Rimtai draugavo du kartus, o dabar pasipiršo savo naujai meilei ir planuoja vestuves.
Kodėl tai pasakoju? Nes esu iš normalios šeimos, normalus bičas, bet su merginomis, kurios man patinka, niekaip nepavyksta išeiti iš „draugų zonos“.
Manęs skaistybė nenervina, todėl nebėgu tratintis su prostitutėmis. Noriu, kad ir be pinigų viskas pavyktų. Galų gale, nusibodo pačiam save aptarnauti...
Suprantu, jeigu būčiau neišvaizdus mamytės sūnelis, dirbantis apsaugininku prekybos centre ir laistantis kaktusus ant palangės. Bet mano bėda psichologinė.
Kodėl toms, kurios man patinka, manęs nereikia kaip vyro? Jos su manimi draugauja ir vis kartoja, koks aš nuostabus žmogus ir kaip kuriai nors merginai pasiseks, ateityje tapus mano žmona.
Nenoriu keiktis, bet šita situacija tiesiog žlugdo. Ką aš darau ne taip? Kodėl daug prastesniems vyrams sekasi puikiai? Kodėl vyrams, kurie negali pasiūlyti nieko, merginos atveria ne tik širdį?
Koks vyro elgesys lemia pasisekimą tarp moterų, virtualioje konsultacijoje „Psichologas pataria“ pasakoja psichologas Tomas Lagūnavičius.
