Jis buvo pratęs prie gyvenimo su tėvais. Kai viskas paduota, viskas už jį padaryta. Iš esmės – jautėsi kaip inkstas taukuose, o čia tik šast, ir viskas pasikeitė. Tikriausiai lengvas šokas ištiko, kai susidūrė su realybe.
Sakysite, apie ką aš čia?
Vaikas trynė mokyklos suolą 12 metų ir pasiryžo dar mažiausiai 4 metus trinti universiteto suolus, kėdes ir visą kitą inventorių. Bet pradėjęs jis staiga nusprendė, kad auditorijos suolai ir kėdės jam per kieti, mat žmogui sunku išsėdėti dvi akademines valandas vietoje – pradėjo skaudėti nugarą, kojas ir dar bala žino ką.
Negana to, jam pasirodė, kad universitete – antisanitarinės sąlygos. Kėdės nuterliotos, po stalais priklijuota „kramtoškės“. Siaubas – tikra bakterijų bomba. Keisčiausia, kad vaikinas 12 metų tokius pat suolus trynė ir nesiskundė tuo viešai. O tik ištrūkęs iš tėvų namų, pamatęs, kad gyvenimas nėra toks paprastas, kaip atrodė, pasiprašė priimamas į „verktinių“ būrį.
LMTA „verktiniai“
„Verktiniais“ iš pradžių buvo galima vadinti tuos, kurie pradėjo ašaroti (taip pat viešai), kad reikės 9 mėnesius tarnauti tėvynės labui. Bet pastaruoju metu į šį būrį galima priskirti ir daugiau veikėjų. Netgi kai kuriuos žinomus asmenis. Taip, kalbu apie Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją peikiančius studentus. Nors tokių žmonių net liežuvis neapsiverčia studentais vadinti.
Panašu, kad šiais laikais aktoriumi gali tapti bet kuris užsinorėjęs. Taip pat mediku? Prezidentu? Nė velnio!
Aktoriaus profesija tokia pati sunki ir tikrai ne visiems lemta juo tapti. Tam ir yra ugdymo metodika. Ne už gražias akis dėstytojai gavo docento, profesoriaus laipsnius. Neveltui tiek gabių ir talentingų aktorių šiandien mes turime. Visose srityse žmonės tam tikra prasme „atsijojami“, ne išimtis ir LMTA. Išlieka talentingiausi ir stipriausi.
Aktoriaus profesija ypatingai sunki, nes aktorius turi įsikūnyti ir įsijausti į jam skirtus vaidmenis, tam reikalingas psichologinis pasiruošimas. Deja, šiuolaikiniams studentams atrodo, kad tai yra psichologinis smurtas, muštravimas, netinkamas ugdymas.
Dabartiniai studentai trokšta, kad jiems būtų glostoma galva, nesvarbu, kas benutiktų. Kiek tokių „talentų“ vaidina šiuolaikiniuose serialuose, transliuojamuose geriausiu laiku per komercines Lietuvos televizijas? Tikrų aktorių juose vaidina vienas kitas. O mėgėjų, manančių, kad jie vieni talentingiausių – dešimtys.
Žiūriu tuos serialus ir... niekaip neapleidžia tas keistas nejaukus jausmas, kai gėda už kitą. Pigu, neskoninga, jokio talento – vien dirbtinumas. Štai tokie „aktoriai“ vaidina ir gauna už tai, spėju, nemenką atlygį. Kai žiūri tą pigų (atleiskite) šlamštą, net nebestebina, kad jie dar drįsta viešai skųstis, kaip blogai ugdo akademijoje.
Dėl tokio viešumo ir išpūsto burbulo, kurį taip pat padėjo pūsti ir visų didžiai gerbiama Beata Tiškevič, dėstytojai priversti rašyti atsistatydinimo raštus.
Po galais, prieš dešimt metų nieko panašaus nebūtų nutikę! Nebuvo nei „Facebook“, nei galimybės parašyti į žiniasklaidą. Straipsnius rašydavo žurnalistai. Dabar tu gali parašyti pats, ir tavo rašinys pasiekiamas didžiulei auditorijai, o internautai pluša rašydami komentarus.
12 metų nieko neveikia, o paskui skundžiasi
Susidarė įspūdis, kad naudodamiesi internetu žmonės skundžiasi viskuo, kas tik kažkiek neįtinka. Abiturientai metai po metų verkia, kad egzaminai neatitinka mokymosi programos, yra per sunkūs.
Nors vietoje to, kad kauptų bendrąjį išsilavinimą, jie laiką leido prie savo išmaniųjų telefonų, komentuodami „Instagram“ nuotraukas, „Facebook“ niekam neįdomias „protingas“ mintis, dalindamiesi vakarėliuose išgerto alkoholio kiekiu su draugais ar žaisdami jokios naudos nenešančius žaidimus tokius kaip „Counter Strike“ ir „Candy Crush“.
Prašvaistė 12 metų veltui, mokydamiesi tik tai, kas parašyta vadovėliuose. O po to dar drįsta pareikšti, kad Nacionalinis egzaminų centras (NEC) – nekompetentingi, ir nori sužlugdyti jų dar neprasidėjusius gyvenimus.
O viskas prasideda nuo tėvų. Dabartinės supermamytės tik didina šią problemą. Viskas leidžiama – neduok Dieve, mokytojai, dėstytojai, pasakys kažką blogo jų atžalai. Užtampys po teismus ir prokuratūras.
Po to stebisi, kad dukros, vos pradėjusios savarankišką gyvenimą, tampa elitinėmis palydovėmis – na, gerai, „masažuotojomis“ – o sūneliai įninka į azartinius lošimus, platina narkotikus ar daužo žmonių pilnas stoteles, vos įgiję teisę vairuoti.
Šiuolaikinis jaunimas puikiai išmano savo teises, bet neturi jokio supratimo apie pareigas ir pagarbą tiems, kurie stengiasi, kad jie gyvenime kažko pasiektų.
Išmaniosios galimybės jiems suteikia dar daugiau laisvės ignoruoti tas pareigas, bet labai garsiai priminti visam pasauliui, kaip neteisinga, kai pažeidžiamos jų teisės. Ar tikrai tos teisės visada šitaip žeidžiamos?
