Brolis buvo nesenai grįžęs iš užsienio. Iškart priėjo prie manęs. Aš atsiminiau, kad tai tas pats žmogus, kuris prieš 2 metus per mano pusbrolio gimtadienį prie manęs kabinėjosi – su juo tada nesutariau kaip šuo su kate.
Mes pradėjome šnekėtis. Po kiek laiko jau net draugai mūsų paklausė, ar jie nebeegzistuoja – sakė, mes daugiau nieko, išskyrus vienas kitą, nematome. Tada aš pasakiau, kad man jau laikas namo. Jis pasisiūlė parvežti, sutikau. Prie mano namų šnekėjomės dar iki paryčių, apsikeitėme telefono numeriais.
Kitą dieną visi susitikome, jis vėl mane palydėjo namo. Taip ir bendravome daugiau kaip dvi savaites. Kol jis paskambino ir pasiūlė susitikti dviese.
Atėjo su gėlėmis ir paprašė, kad būčiau jo draugė. Prišnekėjo gražių dalykėlių, ištraukė žiedelį, užmovė ant piršto. Beliko tik sutikti būti jo drauge.
Po mūsų susitikimo jis porą dienų neskambino, nerašė. Paskambinau visiems draugams, niekas nežinojo, kur jis. Vakare susisiekė, atsiprašė, kad buvo dingęs. Neva kitą rytą po mūsų susitikimo jam paskambino darbdavys ir pasakė, jog jis turi išvažiuot į užsienį dirbti po 4 dienų, tai jis gėrė su draugais.
Nieko nesakiau, susitaikiau. Po 2 dienų atvažiavo su gėlėmis atsisveikint ir išvažiavo į užsienį. Kol buvo ten, bendravome internetu. Grįžo tik po pusmečio, aš jo laukiau. Jis nustebo.
Taip draugavome 2 metus, kol jis nusprendė dirbti Lietuvoje. Kadangi mūsų draugyste jau buvo rimta, pasiūlė gyventi kartu. Sutikau, nes mylėjau jį beprotiškai – dėl jo būčiau padariusi viską.
Kai nutariau gyventi kartu su juo, iš mano šeimos to niekas nepalaikė. Neva, jis man netinka, aš verta geresnio. Nieko negirdėjau ir toliau buvau su juo. Po mėnesio, kai įsikėlėm gyventi kartu, jis visiškai pasikeitė. Iš darbo grįždavo vėliau, pradėjo gerti, žaisti azartinius žaidimus ir rūkyti „žolę“. Nieko nesakiau, tyliai paverkdavau ir vėl susitaikydavau su juo.
Nustojo jis mane kur nors vestis. Visur ėjo pats, o aš būdavau namie viena. Verkdavau, eidavau ieškoti jo. Kai rasdavau – namo neidavo, stumdavo į šoną, o aš vis tiek jį mylėjau.
Vieną dieną atėjo laiškas, jog antstoliams jis skolingas 7 tūkstančius litų. Po to – dar vienas laiškas – apie sudaužytą automobilį ir vairavimą be vairuotojo pažymėjimo, sėdimą neblaiviam už vairo. Paskui – kad šlapinosi viešoje vietoje.
Tada pagalvojau – su kuo aš gyvenu ir draugauju? Visai nepažįstu to žmogaus, o juk kažkada dar ir jo nekenčiau.
Bet išsiaiškinome viską, viskas atrodė kaip ir gerai. Ir grįžo girtas vieną vakarą. Patikrinau jo telefono istoriją – tuščia, ištrinta. Patikrinau visą išklotinę ir atradau vieną numerį, su kuriuo jis nuolat bendravo. Suvedžiau tą numerį jo telefone ir ekrane pamačiau vardą: Meistras.
Ką žmogus gali su meistru šnekėti 23-24 valandą arba susirašinėti, eidamas iš darbo, būdamas tualete ar tada, kai aš užmiegu? Paskambinau tuo numeriu. Atsiliepė panelė.
Tada pažadinau jį, mečiau batus ir pasakiau, kad išeitų. Jis liko nieko nesupratęs. Tada viską jam pasakiau, o jis atsakė, kad ten tik bendradarbė ir tarp jų nieko nėra. Ji atvažiavo, patikino mane, kad tikrai tarp jų nieko nėra, nes ji turi draugą. Patikėjau, atleidau ir gyvenom toliau.
Kitą mėnesį vėl patikrinau išklotinę ir vėl radau tą patį. Tada tyliai susirinkau daiktus ir išėjau, kai jis buvo darbe.
Verkiau nesavom ašarom, už ką man taip? Kodėl? Jis skambino, rašė, atvažiavo į namus, bet jo niekas neįleido. Barškino į langą, nedavė ramybės.
Sutikau susitikti po mėnesio. Atsiprašinėjo, klaupėsi ant kelių, meldė atleisti. Sakė, kad be manęs jis daugiau nieko neturi, su manimi būna geresnis. Bet aš jam neatleidau. Netekau beveik visų draugų, nes buvo mūsų bendri. Maniau, kad numirsiu, bet išgyvenau.
Dabar draugauju su vaikinu jau antrus metus. Dėl manęs jis galėtų padaryti viską. Mano šeima be galo jį myli, bet ar aš jam ką jaučiu – nežinau. Man atrodo, būnu todėl, kad mano šeimai gerai.
Kiekvieną kartą, kai tas buvęs vaikinas parašo, man vis dar suvirpa širdis. Turbūt, jei būčiau viena, slapta susitikinėčiau su juo vien tam, kad man būtų bent kiek geriau. O dabar svarbiausia, kad gerai yra mano šeimai. Ne man.
