Miręs sūnus sapne perdavė žinią gedinčiai motinai

Už ką? Dėl ko? Norėjosi klykti visa gerkle.

Pamenu, pirma mintis tada buvo, gal Dievas baudžia mane? Už gyvenimą be santuokos sakramento, už nepakantumą alkoholikams, už pritarimą abortams, už... Tų „už“ prisirinko visas glėbys. Susitikimas su psichologe baigėsi dar didesne vidine sumaištimi ir savęs kaltinimu.

Liko Dievas. Jis visada buvo kažkur ten, aukštai, pagarbiai tolimas ir nepasiekiamas. Iš pradžių buvau, kaip dabar madinga sakyti, drungna katalikė. Sūnaus ligos kelyje atradau Kristų kaip brolį, visada esantį šalia. Tapo lengva ir paprasta melstis.

O kai gydytojai pranešė, kad medicina bejėgė ir viskas Dievo rankose, pamenu, parklupau po Nukryžiuotuoju. Staiga toptelėjo mintis: „Stop, o ko gi tu dabar meldi Dievo? Kad mirtų kitas žmogus, nes tavo sūnui reikia organo, kad jis gyventų?“

Tada atėjo suvokimas, kad kas benutiktų, turiu prašyti vieno: „Teesie Tavo valia, tebūnie pagal Tavo planą, Viešpatie.“

Niekas nepasikeitė. Tik aš

Dabar, žiūrėdama atgal, suprantu, kad Dievas mus visus užkalbina savaip. Tiesiog kasdieniniame bėgime negirdim jo, ir tik atsitikus kokiai nelaimei, ieškodami pagalbos, greičiau jį išgirstam.

Savo sūnaus ligos metu atradau labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ forumą. Ten, virtualioje erdvėje, radau mamas, einančias savo vaikų ligos ar gijimo keliu. Iš jų sėmiausi tikėjimo ir vilties. Išmokau kiekvieną dieną priimti kaip Kalėdinę dovaną, nes tai buvo dar viena, ir dar viena diena su savo vaiku.

Kai gydytojai skėstelėjo rankomis, kad medicina bejėgė, girdi, viskas tik Dievo rankose, susitikau su bioenergetiku. Jis patarė visiems atleisti, nes per pyktį kenkiu savo vaikams. Atleidau visiems, taip man tada atrodė.

Ir tik po sūnaus mirties supratau tikrą realybę. Visas savo nuoskaudas buvau sukišusi už savotiškos tvoros, pasistatytos giliai širdyje. Žinot, kaip kartais po kilimu sušluoji šiukšles, ir kol kilimo nekilsteli, jų lyg ir nesimato. Taigi, mano savigynos tvora virto, skaudžiai prispausdama mano vargšę širdį. Buvo nežmoniškai skaudu ir pikta ant viso pasaulio. Norėjosi viską daužyti, klykti, įžeisti bet ką, kad ir kitiems skaudėtų.

Pamenu, po laidotuvių einu gatve, saulė šviečia, žmonės skuba gatvėmis, šypsosi. Niekas nepasikeitė. Tik aš. Suvokiau, kad jau niekad nebus taip, kaip buvo, ir aš nebūsiu tokia, kokia buvau. Artimo žmogaus, ypač vaiko mirtis, uždedą antspaudą visai šeimai.

Šalia buvo du sūnūs. Apsisprendžiau būti stipri – dėl jų. Pradžia buvo sunki. Išeidama iš namų nusipiešdavau šypseną veidrodyje. Nesinorėjo užuojautos. Ji žeidė.

Pirmą spalvotą sapną sapnavau praėjus 2 mėnesiams po sūnaus mirties. Buvo lapkričio 2-oji. Vėlinių diena buvo labai vėjuota, pašalo. Kitos dienos vakare nuvažiavom į kapines. Pasilenkusi prisiliečiau prie sušalusios žemės. Ji buvo tokia šalta, grubi ir svetima. Suspaudė širdį. Ilgai verkiau.

Naktį sapne regėjau laiptus, spirale kylančius aukštyn, panyrančius į kažką baltą, gal rūką, gal debesį, o ant kiekvienos pakopos degė po žvakelę. Jų šviesa sušildė mano širdį. Vėliau teko girdėti vieno kunigo labai gražų pasakojimą apie žvakės prasmę, ne atsitiktinai jas degame Vėlinių naktį.

Gražiai ir be didelių raudų  paminėjom sūnaus Justo mirties metines. O po poros mėnesių paskambino mano sesuo Audronė. Ji mūsų šeimos jautrioji siela, dažnai mirusieji giminaičiai pasibeldžia į jos sapnus.  Ji pasakė, kad Justelis labai šaukėsi manęs, prašė gerti.

Nuėjau bažnyčion, užsakiau mišias, po to sūnus nuvežė į kapus – sėdėjau ir verkiau. Ne, kaukiau kaip  šuo – nuo laidotuvių nebuvau taip verkusi. Tapo lengviau.

O po mėnesio užsičiuopiau guzelį krūtyje... Nežinau, ar čia buvo koks ženklas, ar tik sutapimas. Nelabai aš linkusi tikėti visokiais ženklais.

Kai sužinojau, kad piktybinis, prieš operaciją buvau pas kunigą egzorcistą. Jis išlydėdamas pasakė: „Aš matau – viskas bus gerai.“ Gyvenau ir tebegyvenu tuo tikėjimu. Taip ramiau.

Esu be galo dėkinga savo gausiai giminei, draugams, darbdaviams – jie mane palaikė moraliai, parėmė materialiai. Lai Dievas duoda jiems stiprybės.

Eidama jau savo gijimo keliu, likau tyli „Rugutės“ forumo lankytoja. O kai savo vaikų netektį patyrusios mamos atvėrė forume virtualų kambarėlį – pasiprašiau priimama.

„Rugutės“ fondo vadovė Edita Abrukauskienė pasiūlė jungtis į savipagalbos grupę ir kartu ieškoti pagalbos iš šalies, lipant iš netekties skausmo liūno. Įkūrėme savipagalbos grupę tėvams, netekusiems vaikų. Deja, įsijungė tik mamos. Kažkodėl vyrai nedrįsta atverti savo skausmo.

Jau septinti metai mes kartu. Savo skausmu lengviau dalintis su panašaus likimo žmonėmis. Žinai, kad būsi visada suprasta ir išklausyta. 

Žinot, kasmet mūsų gyvenimo bagažas pasipildo 365 ilgesio dienomis... Ir kasmet tos pačios dienos atneša begalinį džiaugsmą. Kiekvienas mūsų grupelės susitikimas – širdžiai miela dovana, kaskart kitokia ir labai laukiama.  Dailės terapijos užsiėmimai, tapyba ant drobės, bendras ėjimas į koncertus ar spektaklius, kelionės ar tiesiog draugiškas pasikrizenimas iki žandų sopėjimo „Rugutės namučiuose“...

Paradoksas?! Bet už šias gyvenimo dovanas esu dėkinga Viešpačiui, išgyventam sūnaus netekties skausmui ir, žinoma, „Rugutės“ fondui.

Ar anksčiau būčiau galėjusi tai ištarti? Tikrai ne. Išsilaisvinti iš skausmo galima tik atvėrus širdį. O atverti (atsiverti) reikia drąsos. Nes pirmiausia širdį reikės išvalyti, iš jos išmesti ten tūnantį skausmą, abejones, nepasitikėjimą... Tai skaudina. Labai. Vienam tai beveik neįmanoma misija.

Tik būnant su Dievu – kai tu jame, o jis tavyje – viskas tampa lengviau. Kai pasirinkau gyvenimo kelią su Dievu, pasikeitė prioritetai. Pasaulis aplink mane nepasikeitė. Keitėsi ir tebesikeičia tik mano santykis su juo. Ir aš pati.

Viena moteris man  pasakė: „Kai būna be galo sunku, prisimenu tave, jūsų savipagalbos grupelę, tai ką jūs darot, ir sakau sau – jei jos ištvėrė, ištversiu ir aš.“ 

Pamaniau, rodos nieko ypatingo nedarom, tik išdrįsom ištiest pagalbos ranką viena kitai ir patikėt, kad gyvenimas gražus. Jis nesibaigia su netektim. Nes pasidalijus skausmu jo mažėja, o pasidalijus džiaugsmu – jo daugėja. Atvėrėm savo širdis, įsileidom į jas Jėzų. Ir dalinamės meile, kurią buvom užpildytos.

Nebūkit vieni su savo skausmu. Nestatykit skausmo tarp savęs ir Dievo. Neatsitverkit nuo šeimos, draugų nuoskaudos tvora, nesimurkdykit netekties skausmo liūne.

Apsidairykit aplink. Šalia yra daugiau tokių kaip mes – sužeistų ir nelaimingų. Ištieskim vieni kitiems rankas ir pakelkim akis į šviesą. Dviese, trise drąsiau eiti gyvenimo keliu. Į priekį.

Kviečiu visus atvira širdimi dalyvauti Tikėjimo kelionėje. Būkite palaiminti tiesa, savęs pažinimu ir Dievo meile.

Apkabinu. Rita.

P.S.: Net ir keliaudami su Dievu dažnai patiriame suklupimų, pavargstame nuo apsisprendimo kaskart iš naujo žengti žingsnį tikėjimo keliu. Klausiam savęs, kodėl po stiprios patirties su Dievu mūsų širdis atvėsta, kodėl atkrentame ir kodėl neviltis ir nusivylimas apsigyvena mūsų širdyje. Mūsų visas gyvenimas – ėjimas pirmyn...   Bet tai jau kita tema.

Už pagalbą rengiant projektą „Mes buvome tėvai“ dėkojame dailės terapeutei Marijai Mendelei-Leliugienei. Apie dailės terapiją netektį patyrusiems žmonėms skaitykite „Facebook“ paskyroje „Marija's Art Therapy„.