„Mano vertinimu, tiek jūs, tiek jūsų vyras nesugebate adekvačiai reaguoti į aplinką, todėl kažkokie tolimesni aiškinimaisi tik eilinis laiko švaistymas. Galbūt dėl tam tikrų priežasčių jūs savo gyvenimo nevertinate
ir vis prisotinate jį visokiausiu „š“...“, – štai ištrauka iš vieno paskutinių laiškų, kurio sulaukiau iš to žmogaus.
Jis save yra pavadinęs švelniu žvėrimi. O kas skiria žvėrį nuo žmogaus? Ar ne tai, kad pirmasis neturi sąžinės ir moralės?
Automobilį rado internete
Ši istorija prasidėjo spalio pradžioje, kai senasis mūsų šeimos automobilis sugedo nepataisomai. Skubiai reikėjo naujo, nes esame dirbantys, auginame dvi mažametes dukras, kurių vyresnioji – pirmokė – negali pati vaikščioti.
Pasidžiaugėme, kad yra galimybė pirkti automobilį lizingu, nes tokio stambaus pirkinio šiuo metu nebūtume galėję sau leisti.
Prasidėjo pats smagumas – automobilio paieška internetiniuose skelbimuose. Ir apsistojome ties šauniai atrodančiu automobiliu. Skelbime buvo nurodyta, kad automobilis parduodamas su žieminėmis padangomis. Tai mums buvo ypač svarbu, mat gyvename ant sniego valytuvų nelankomo kalno sename Vilniaus rajone.
Kad būtume žinoję, kokia svarbia šios istorijos dalimi tie ratai taps!
Pasiskambinęs vyras nuvyko apžiūrėti automobilio. Paaiškėjo, kad automobilis priklauso užsienyje gyvenančiai moteriai, o jį parduoda jos įgaliotas asmuo – brolis Vitalijus (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi), valstybės tarnautojas svarbioje institucijoje.
Automobilį parodėme savo meistrui, jis neaptiko esminių trūkumų, ir nusprendėme pirkti. Kreipėmės į Šiaulių banko lizingą finansavimo, o jį gavę, perdavėme pardavėjui 500 eurų rankpinigių, kaip jis pageidavo.
Atrodė, viskas eina lyg per sviestą ir netrukus galėsime sėsti į savo naująjį automobilį.
Nustebino reikalavimai
Tačiau džiaugsmas greitai ėmė blėsti, kai pastebėjome neįprastą pardavėjo elgesį.
Vienas pavyzdžių – įteikę rankpinigius sulaukėme Vitalijaus laiško, kuriame jis teigė, kad turime padengti jo išlaidas benzinui, kurį jis sunaudos važinėdamas dėl mūsų sandorio. Įvardino ir konkrečią sumą – 20 eurų.
Kodėl 20 eurų, kitaip tariant – 70 litų? Juk tiek benzino užtektų nuvažiuoti į „Regitrą“ kitame Lietuvos gale, t.y. apie 200 kilometrų?
Esą kilometras šen, kilometras ten – neskaičiuosime. Nesutikome.
Tada Vitalijui ėmė kliūti standartinės banko lizingo sutarties detalės. Jis citavo daugybę punktų, prašydamas juos keisti taip, kad atsakomybę už automobilio būklę prisiimtume mes, o pardavėjo atsakomybė sandoryje liktų minimali.
Jis nerimavo ir dėl punkto, pagal kurį per 14 dienų pirkėjas pardavėjui gali grąžinti automobilį. Toks punktas į sutartį įtrauktas pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus.
Kai ėmė atrodyti, kad Vitalijaus reikalavimai veda į akligatvį, vyras nusprendė paaiškinti, kokioje keblioje padėtyje atsidūrė mūsų šeima. Jis gražiai paprašė Vitalijaus pasirašyti standartinę sutartį, patikindamas, kad automobilis mums ypač reikalingas dėl neįgalios dukters ir tikrai neturime ketinimų jo grąžinti ar grąžinti sugadinto, ko labiausiai baiminosi pardavėjas.
„Automobilio perdavimas įvyks po to, kai pasibaigs privalomas 14 dienų terminas. Tikrai suprantu Jūsų sunkumus dėl dukrytės, bet ir asmeninė patirtis rodo, kad žmonės visad randa pasiteisinimus savo negarbingiems poelgiams“, – taip į mūsų prašymą atsakė Vitalijus.
Kitaip tariant, mes nusiperkame automobilį, bankas perveda pardavėjui pinigus, pradedame mokėti paskolą, o mūsų automobilį dar 14 dienų turi Vitalijus? Ir kaip ne gėda to reikalauti, ypač po to, kai atvirai parašėme apie savo šeimos nelaimę?
Nesutiko grąžinti rankpinigių
Kol su vyru kraipėme galvas matydami, kaip „jau rytoj“ mūsų turėjęs būti automobilis kasdien tolsta kaip miražas, sulaukėme Vitalijaus laiško su netikėtu pasiūlymu.
„Galvojau, kokią optimalesnę išeitį rasti susidariusioje situacijoje, ir nusprendžiau išimties tvarka suteikti jums tą nelemtą paskolą... Siūlau palikti fiksuotas ~ banko nustatytas minimalias 9 proc. palūkanas“, – rašė jis, pridurdamas, jog sutartį paruoštų per dieną, nes pagrindą jau turi.
Šis pasiūlymas tapo lūžio tašku, kada supratome, kad mūsų sandoris grimzta neaišku kur – lyg į pelkę. Atsisakėme jo paskolos.
Paprašėme, kad, jeigu jam netinka lizingo sąlygos, grąžintų mums rankpinigius ir galėtume ieškotis kito automobilio, nes mums jo skubiai reikia dėl jau minėtų priežasčių.
Tačiau prašymas buvo sutiktas priešiškai. Neva tai mes trukdome sandoriui.
„Mano pasiūlymas dėl paskolos yra ne komercinis, o žmogiškoji geroji valia. Suprantama, kad Jūs siekiate vertinti situaciją Jums palankesniu būdu, bet objektyvios aplinkybės priklauso ne nuo norų...
Mes neatsisakome parduoti automobilio, bet vienareikšmiškai nesutinkame su sąlyga, kad pasinaudoję juo 2 savaites galite apsigalvoti jį pirkti. Nenoriu veltis į debatus, aš ir taip sugaišau kur kas daugiau laiko ir nervų bandydamas prisitaikyti prie JŪSŲ poreikių.
Taigi, reziume labai paprastas: automobilis arba parduodamas, arba ne, be jokių papildomų sąlygų. Jums atsisakius pirkti – užstatas negrąžinamas“, – rėžė jis, pastarąjį teiginį pakartojęs ne kartą.
Pasijuto įkliuvę į spąstus
Pasijutome įkliuvę į spąstus: arba sutinkame su Vitalijaus reikalavimais, arba prarandame 500 eurų – sumą, siekiančią vidutinį lietuvio atlyginimą. Mums, mažus vaikus auginančiai porai, tai ne tie pinigai, į kuriuos galėtume nusispjauti.
Palikti Vitalijui automobilį 14 dienų po to, kai jį iš jo nupirksime? Bet kaip pasitikėti žmogumi, kuris mums perša įžeidžiančią mintį apie mūsų tariamai nedorus kėslus? Galbūt pats kažką rezga?
Jau nekalbu apie tai, kiek reikalų prisikaupė – delsiame nuvežti dukrą pas medikus, vis atidedame susitikimą su pedagogais mokykloje, galiausiai, negalime kaip šeima niekur pajudėti iš namų.
Kamuojami šių minčių praleidome bemiegę naktį. Ryte nusprendėme – dar kartą paprašome Vitalijaus parduoti automobilį pagal banko lizingo sąlygas arba išsiskirti draugiškai, grąžinti mums pinigus ir rasti kitą pirkėją. Jei jis nesutinka, kreipsimės į teisininkus.
Vitalijus nebuvo linkęs į kompromisus: „Atidavinėkite teisininkui... Tiesa, kaip suprantu iš surašytų variantų automobilio jūs nebeperkate?“
Ir iš kur tas godumas svetimiems pinigams?
Bankui neparodė žieminių ratų
Neliko kitos išeities. Apsisprendėme – jei reikės, eisim į teismą, mokėsim teisininkams, bet lobti iš mūsų šeimos tam jaunam apsukriam vyrui neleisime.
Beje, internete jis yra pasidalijęs tokia karikatūra: sulinkusi vinis klausia varžto: „Kaip gyventi?“ O varžtas atsako: „Reikia suktis!“
Lyg pirštu į akį.
Kreipėmės į advokatą Tomą Bagdanskį. Jam kantriai tarpininkaujant, reikalai ėmė šiaip taip judėti.
Vitalijų patenkino tarpusavio susitarimas, kuriame teigiama: jei sumanytume grąžinti automobilį per 14 dienų, jam liktų mūsų sumokėtas pradinis įnašas – 1615 eurų. O jei automobilyje kas nors būtų pakeista, mes netektume teisės nutraukti sutartį. Mus tai tenkino, nes sutarties nutraukti ir neketinome.
Atrodė, nušvito šviesa tunelio gale, į širdį grįžo ramybė – sandoris įvyks, automobilį nusipirksime ir pamiršime šią nemalonią istoriją. Tačiau tai dar nebuvo pabaiga.
Kai sutarėme susitikti Šiaulių banko lizinge, kur turėjome pasirašyti sutartį, vėl sulaukėme akibrokšto.
Likus porai valandų iki susitikimo, Vitalijus pranešė neatvyksiąs, nes jam „liko keletas klausimų dėl lizingo sutarties“. Esą mes galime pasirašyti sutartį, o jis tai padarysiąs kitą dieną. Nuvykome ir pasirašėme.
Kitą dieną į banką nuvyko ir Vitalijus. Pagal galiojančią tvarką parodė automobilį vadybininkui, bet... Jame nebuvo žieminių padangų komplekto!
Kadangi vis dar pasitikėjau Vitalijumi, nesigilinusi pasirašiau jo atvežtą ir man atkištą aktą, kuriame vadybininkas nebuvo pažymėjęs žieminių padangų ir ratlankių komplekto. O tik tada supratau, kad komplektą po poros savaičių turėčiau atgauti, jei nepridarysime Vitalijui papildomų rūpesčių.
Jei atvirai, jautėmės lyg nuolat piktybiškai prievartaujami, nors nieko blogo nepadarėme. Ir ne kartą buvo pakartota, kad tai mes, o ypač mano vyras, kalti dėl susiklosčiusios padėties.
Policija neprivalėjo padėti, bet padėjo
Kas buvo toliau? Sutartį ir automobilio perėmimo-perdavimo aktą pasirašėme. Automobilį perregistravome. Pagal susitarimą, jis liko Vitalijui, kol bankas perves pinigus.
Tačiau automobilio Vitalijus neskubėjo atiduoti. Tą dieną, kai buvo pervesti pinigai, prašėme perduoti transporto priemonę bet kokiu metu, kad ir naktį, tačiau jam netiko joks laikas. Lyg tarp kitko paminėjo, kad prisipylė baką benzino ir reikia jį išvažinėti.
Svarstėme, galbūt padėtų policija? Tačiau per teisininką išsiaiškinome, kad policija reaguotų tik tuo atveju, jeigu žinotume, kad turtas gadinamas ar daromas kitas kriminalinis nusikaltimas.
Tik kitą dieną, Šiaulių banko lizingo teisininkams išsiuntus Vitalijui raginimą perduoti automobilį su įspėjimu, kad bus imtasi sankcijų, jis paskyrė susitikimą vėlai vakare.
Pardavėjas atvyko be ratų ir ratlankių. Supratome, kad reikės Vitalijų parvežti namo, ir tada galbūt atgausime trūkstamas dalis.
Iš anksto buvome nutarę, kad apsieisime be ratų – geriau saugiai ir greitai atsiimti automobilį, negu kažkur važinėti su tuo nepažįstamu ir, kaip mums atrodė, nepatikimu ir net pavojingu žmogumi. Ačiū geriems policininkams, kurie dalyvavo perimant automobilį.
Tą naktį pagaliau miegojau lyg kūdikis.
Vitalijau, būtų užtekę tiesiog paprašyti ir būtume parvežę namo be jokios prievartos.
Pasipylė įžeidinėjimai
„Oj tu nevykėlis :) Perduok užuojautą žmonai dėl to. Padangas, kurias tau žadėjau dovanų, po tokio tavo šposo kaip tau – nevykėliui, siūlau už simbolinį 50 eurų mokestį. Pinigus turi pervesti į tą pačią sąskaitą, kur buvo mokėta už automobilį“, – tokio Vitalijaus laiško sulaukėme dar tą patį vakarą.
Žinoma, iš jo mes nutarėme daugiau nieko nepirkti. Net ir atsarginio raktelio, apie kurį užsiminė perduodant automobilį ir už kurį paprašė 20 eurų.
Beje, atsiėmus automobilį paaiškėjo, kad Vitalijus važinėjo tuščiu baku ir visiškai be tepalų. Būtume turėję užpilti degalų, kad parvežtume jį namo.
Praėjus savaitei po automobilio perdavimo, Vitalijus nustebino – pats paskambino ir pasiūlė padovanoti mums žieminius ratus. Nemokamai! Bandžiau paaiškinti, kad tai ne dovana, kad mes juos pirkome kartu su automobiliu. Ir kad turiu skelbimo kopiją, kur žieminių padangų komplektas įtrauktas į automobilio aprašymą. Taip pat paprašiau atiduoti atsarginį raktelį.
„Nežadu toliau diskutuoti su jumis, mano vertinimu tiek jūs, tiek jūsų vyras nesugebate adekvačiai reaguoti į aplinką, todėl kažkokie tolimesni aiškinimaisi tik eilinis laiko švaistymas. Galbūt dėl tam tikrų priežasčių jūs savo gyvenimo nevertinate ir vis prisotinate jį visokiausiu „š“...
Aš mieliau suvalgysiu picą su seniai matytu draugu, nei sugaišiu valandą kažkur teismo salėje, ginčydamasis su dviem, atleiskite, nelaimėliais, įrodinėdamas, kad sandorio vertė nebuvo 150 eurų didesnė už tą, kokia ji buvo užfiksuota pasirašytuose popieriuose.
„Dėl raktelio – nėra tokio ir niekad nebuvo. Turėjau galimybę per draugus „papigiai“ padaryti jums kopiją, bet dabar, pati suprantate...“
Šįkart buvo geras?
Ratus atgavau lapkričio pirmąją savaitę. Kai Vitalijus pagaliau rado man laiko ir atvykau jų atsiimti, jis pakišo pasirašyti paties sukurptą aktą, kuriame užfiksavo, kad ratus gavau NEMOKAMAI. Taip ir buvo parašyta – didžiosiomis raidėmis. Akto kopijos negavau.
Prieš pasirašydama paprašiau parodyti ratus. Šoko: „Ar matėt anksčiau juos? Klausiu, ar matėt?“ Ir atlapojo bagažinę.
Pasirašiau. Demonstratyviai numetė ratus iš mašinos ant žemės ir nuvažiavo. Namie iš vyro sužinojau, kad nuvažiavęs pirmą kartą apžiūrėti automobilio matė dygliuotas žiemines padangas. O man atidavė be dyglių.
Netrukus sulaukiau laiško:
„Norėčiau atsiprašyti už savo šiai situacijai pernelyg agresyvią reakciją. Bet jūs tarsi tyčia kiekviename žingsnyje mane provokuojate, o aš visą laiką tvardausi ir nekertu jums atgal savo principais, nors paprastai būna kitaip...
Manau, kad jums ir patiems šis automobilis galiausiai kainavo kur kas daugiau, nei planavote... Tačiau, jei nešališkai išsianalizuosite visą eigą nuo pat pradžių, suprasite, kad 90 proc. esate patys kalti. Ir jei aš taip pat vadovaučiausi emocijomis – kainuotų dar beveik tiek pat, kiek kainavo pats auto.
Paprastai jaučiatės labai drąsiai ir greičiausiai pirma reakcija ir vėl bus analogiška, bet nesvarbu. Siūlau susimąstyti, patiems gi bus lengviau ateity.“
Taip ir neaišku, tai atsiprašymas, ar dar vienas įžeidimas? Aš atsakymą pajutau širdyje, perskaičiusi šį laišką.
Tačiau liko vienas klausimas, į kurį dar neradau atsakymo – ar jis turi atsarginį raktelį, ar vis dėlto ne?
O išvada irgi tik viena – susidūrimas su tuo valstybės tarnautoju mūsų šeimai kainavo daug brangaus laiko, sveikatos ir pirkiniui nenumatytų pinigų.
Tarnautojo atlyginimas – nereikšmingas
„Bendraukime“ paprašė Vitalijaus atsakyti, kas, jo nuomone, labiausiai apsunkino minėtą sandorį, kodėl nuslėpė nuo banko vadybininko ratus ir kodėl įžeidinėjo nepažįstamus žmones, kurie jam, kaip valstybės tarnautojui, moka atlyginimą? Taip pat, ką reiškė pasakymas, kad sandoris kainuoti galėjo antra tiek, kiek automobilis?
„ Aš daugybę kartų bandžiau paaiškinti, kad sandoryje dalyvauja dvi (šiuo atveju) šalys ir reikia gerbti abiejų interesus, o ne matyti tik savo problemas ir poreikius. Tai labiausiai ir lėmė šio sandorio sunkumą (pavyzdžiui, siuntimas manęs į servisą tikrinti automobilio kokybės ir tik po to kreipimasis į banką dėl finansavimo
galimybės, nors auto patikrinimas turėtų būti paskutinis žingsnis prieš perduodant rankpinigius).
Sandoryje dalyvavau ne kaip valstybės tarnautojas, o kaip privatus žmogus. Ir kartais nelabai malonios replikos taip pat buvo mano asmeninė nuomonė“, – atsakė Vitalijus.
Tarnautojas teigė, kad darbas valstybinėje įstaigoje yra menka jo pajamų dalis: „Sukuosi privačiame sektoriuje, ir sukuosi jame nuo 16 metų.“
Vitalijus paaiškino, kad sandoris šeimai būtų kainavęs antra tiek, kiek automobilis, jeigu ginčas būtų pasiekęs teismą.
„Tai labiausiai tikėtinas teisminių ginčų rezultatas tokiu keliu, kokį mačiau aš, ir kurių nebuvau atmetęs iki paskutinės minutės. Bet vargu ar jausčiau pasitenkinimą nuo tokio rezultato. Pinigų man (bent jau šiai dienai) netrūksta“, – tikino vyras.
Jis apgailestavo dėl banko lizingo neva abejingo požiūrio į sandorį, nes iš jo būtent bankas turėsiąs didžiausią naudą.
„Beje, mano pasiūlytas variantas dėl „lizingavimo“ iš mano paties kišenės būtų pats pigiausias variantas visomis prasmėmis“, – pažymėjo Vitalijus, tačiau apie nuslėptus ratus nepanoro kalbėti.
Advokatas patarė, kaip sumažinti riziką
Advokatų profesinės bendrijos „iLaw“ vadovaujantis partneris dr. T.Bagdanskis pažymėjo, kad toks pardavėjo elgesys teisine prasme galėtų būti laikomas nesąžiningu kitos sandorio šalies atžvilgiu, tačiau įstatymai nebuvo pažeisti.
„Civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, taip pat nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje yra akcentuojama šalių pareiga kooperuotis bei bendradarbiauti esant tiek ikisutartiniams, tiek sutartiniams tarpusavio santykiams. Minima situacija pasižymi tuo, kad pardavėjas nesilaikė aukščiau nurodytų pareigų bei dėl to apsunkino sklandų sandorio sudarymą ir vykdymą.
Vis dėlto, esamas teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis šalių pareigą elgtis sąžiningai, nenumato konkrečių sankcijų šios pareigos nesilaikiusiai šaliai. T.y. tokie veiksmai, kuriuos atliko pardavėjas, neišreikšdamas aiškaus atsisakymo perduoti transporto priemonę, tačiau vilkindamas šios pareigos įvykdymą, savaime nėra laikomi esminiu sutarties pažeidimu, leidžiančiu nukentėjusiajai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį.
Manytina, kad tokioje situacijoje pirkėjas savo teises galėtų ginti reikalaudamas per protingą terminą perduoti turtą ir tik sulaukęs pardavėjo atsisakymo arba pardavėjui praleidus nustatytą terminą, turėtų teisę nutraukti sandorį bei reikalauti nuostolių atlyginimo. Praktikoje klausiama, ar gali padėti policija? Deja, į sutartinius santykius policijos į traukti negalime, nebent būtų tyčinis turto žalojimas ar kiti nusikalstami veiksmai.
Siekdamas išvengti sau nenaudingo automobilio įsigijimo sandorio sudarymo pirkėjas, visų pirma, turėtų pareikalauti iš pardavėjo dokumentų, patvirtinančių, jog transporto priemonės nuosavybės teisė nėra suvaržyta. Taip pat, prieš pasirašant sutartį, patartina atlikti automobilio techninę apžiūrą bei esamą būklę užfiksuoti rašytiniame akte.
Jeigu iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo yra atliekami bet kokie avansiniai mokėjimai, būtina pasirašytinai užfiksuoti pinigų perdavimo faktą. Siekiant apsisaugoti, patartina rinkti iš esmės visus įrodymus, apibūdinančius kitos šalies elgesį ikisutartiniuose/sutartiniuose santykiuose (pavyzdžiui, išsaugoti el. laiškus, sms žinutes). Šie įrodymai galėtų būti reikšmingi tiek sprendžiant ginčą neteisminiu būdu, tiek ginčui pasiekus teismą.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Civilinio kodekso papildymas, numatantis, jog pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta.
Privalomų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Manytina, kad ši nauja įstatymo nuostata išplės automobilius įsigijančių asmenų teisių apsaugą“, – situaciją komentavo T.Bagdanskis.
