Projekto iniciatoriaus Gintaro Tamošiūno teiginys, kad toks įstatymas palies 2 procentus vairuotojų, yra visiškas absurdas. Jis palies daugelį šeimų, turinčių šviežiai iškeptus šeimos narius vairuotojus. Štai argumentai.
Gyvename Vilniaus mieste, nuosavame name. Mūsų mikrorajone visuomeninis transportas yra gan ribotas – autobusai važiuoja kartą arba du kartus per valandą, todėl vaikams, norint nuvykti į paskaitas universitete ir mokyklą 8 valandai ryto, tektų 6 valandą ryto išvykti autobusu – keltis tektų 5 valandą ryto.
Todėl mes esame priversti naudotis šeimos automobiliu – turime naują gerą „Toyota RAV 4“, 110 kilovatų ekonomišką dyzelinį automobilį. Daugiau šeimoje transporto priemonių neturime – t.y. vyras, žmona ir sūnus, kuris ką tik gavo B kategorijos vairuotojo pažymėjimą.
Vairuojame vieną šeimos automobilį pasikeisdami. Ryte visi kartu vykstame į miesto centrą. Aš ir žmona, pasiekę savo biurus, toliau automobilį vairuoti perleidžiame sūnui, kuris užveža jaunėlį brolį į mokyklą, pats vyksta į kitame miesto gale esantį universitetą. Po pietų nuveža brolį į sporto treniruotes, senelius į polikliniką ir t.t. Natūralu, kad turėdami tik vieną automobilį mažiau teršiame aplinką, bei mažiname transporto spūstis mieste.
Kas atsitiks įsigaliojus seimūno Gintaro Tamošiūno įstatymui? Mano sūnus nebegalės vairuoti mūsų šeimos „Toyota RAV 4“ 110 kw, nes tuščio automobilio masė yra tik 1490-1585 kg. Tokiu būdu galios ir masės be krovinio santykis yra 0,073 – 0.069 kw/kg. Arba, kitaip tariant, viršija tą mistinį 0,06 kw/kg skaičių.
Kodėl aš turėčiau pirkti kitą automobilį savo sūnui? Ar naujas „Toyota Rav 4“ dyzelinis automobilis yra grėsmė visuomenei? Kodėl papildomi ratai turi pradėti suktis Vilniaus gatvėje, jeigu mes kuo puikiausiai išsiverčiame su vienu automobiliu?
