Klausiau, kaip vis dar šiltai apie menininką kalba jo buvusi žmona Tatjana. Kaip švelniai, be jokio pykčio ir kartėlio apie tėvą, kurio niekada nematė, atsiliepia Inga Filipovič – nesantuokinė menininko duktė.
Apie šį fotografą ir jo mūzos gyvenimo istoriją net sukūrė romantišką dokumentinį filmą, kuriuo žavėsis tūkstančiai.
Pažiūrėjusi laidą pagalvojau – ar tokios geros tos fotografijos, kad būtų galima užmerkti akis ir nepastebėti kitos, tamsiosios šios istorijos pusės? Juk ji vis tiek išlenda, net ir pridengta lengvu rožiniu meilės istorijos ūkeliu.
Ar fotografas tikrai vertas, kad apie jį dabar būtų skalambijama visais varpais, juk ne vienas toks talentingas buvo? Garsus fotografijos meistras, ir romantikas, mylėjęs gyvenimą, moteris ir vyną... tikras bohemos atstovas. Nestandartinė asmenybė, net sugebėjo padovanoti savo moteriai liūto jauniklį!
Kažkaip visų šitų pagyrų fone pasimeta girtuoklystės, muštynės, visos kitos nelaimingos moterys, buvusios meistro mūzomis ir, ko gero, tikrai jį mylėjusios, ir vaikai, kuriais menininkas nesugebėjo pasirūpinti.
Kokie mes vis dėl to dviveidžiai. Jei koks nors netalentingas vidutiniokas žmogelis gyventų išvien girtuokliaudamas, o gyvenimą baigtų savižudybe, prieš tai nužudęs kitą žmogų, niekas nekurtų apie graudžių dokumentinių filmų.
Nepasakotų, kokia tragiška buvo šio žmogaus gyvenimo istorija. Vargu, ar atsirastų nors vienas, kas juo žavėtųsi. Liaudis jį viešai pasmerktų už amoralų gyvenimo būdą, o paskui tyliai pamirštų. Ir tiek.
Lygiai taip pat pasmerktume ir vyrą, nuolat lakstantį paskui sijonus. Jį apšauktume paleistuviu, gailėtume jo paliktų vaikų ir motinų, kurios vienos augina tuos vaikus. Suprastume, jei palikti vaikai nenorėtų paskui nei tėvui rankos paspausti, nei gero žodžio pasakyti.
Kažkodėl atlaidžiai žvelgiame tik į menininkus ir jų šėliojimus, lyg anie būtų nepajėgūs atsakyti už savo veiksmus.
Jei žmogus yra kūrėjas, tegul ir žinomas tik siauram fotografija besidominčių žmonių ratui, o dabar dokumentinio filmo dėka naujai išgarsėsiąs, tada galima visas nuodėmes ir nubraukti.
O jei kas nors primins V.Luckaus gyvenimo būdą, galima lengvai užkišti tokiems žabtus. Galima priminti – visi tesam nuodėmingi žmonės. Na, daugiau ar mažiau.
Tad kol nesukūrei ko nors didingo, pageidautina klysti tik vos vos ir labai atsargiai. Nes kitaip tavęs nesupras, atsuks nugaras ir dar išvadins negražiais nelietuviškais žodžiais.
