Straipsnį parašęs, bet savo pavardės neminėjęs žmogus pasipiktino „parko slaptumu“. Šis parkas anaiptol nėra nei nuošalus, nei paslėptas nuo visuomenės, kaip teigė autorius. Man priklausantis sklypas, kuriame įkurtas Šilinės parkas, nuo magistralinio kelio yra nutolęs apie 200 metrų. Parko informaciniai stendai stovi pačioje sklypo pradžioje.
Ši vieta nėra nei pelkėta, nei užžėlusi, kaip teigiama tekste. Žinoma, iš straipsnio autoriaus pateiktų nuotraukų atrodo kitaip – atvirai sakant, pati sunkiai beatpažinau skulptūras bei takus. Parkas fotografuotas tokiu kampu (aiškiai matosi, kad buvo fotografuota pritūpus, norint išgauti „džiunglių“ įspūdį), kuris tiek parko aplinką, tiek skulptūras ir takus tik menkina...
Kad mano žodžiai nebūtų beverčiai, su malonumu pateikiu ir nuotraukas, atspindinčias Šilinės parko miško, pažintinių takų bei skulptūrų realų vaizdą.
Iš galvos neišeina straipsnio autoriaus išreikšta mintis apie „žolių negailestingai ryjamus lentų takus“. Tikra tiesa – parko takus supa paparčiai ir kita miško augmenija, tačiau noriu pabrėžti, kad šis parkas yra įkurtas Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, kurioje taikoma daugybė apribojimų. Naivu ir neprotinga būtų jame tikėtis išvysti išpuoselėtą sodo veją.
Tarp šio parko medžių želia ir trakas – jį sudaro šaltekšnis, šermukšnis, avietynai. Jie išpjaunami kiekvienų metų rudenį. Bet kokie kirtimai nacionalinio parko teritorijoje iki rudens yra griežtai draudžiami. Būtent dėl šiai vietai taikomų itin griežtų apribojimų, Nacionalinio parko direkcija neleido Šilinės parke įrengti ir automobilių stovėjimo aikštelės.
Atleiskite man, prašau, kad jus, teksto autoriau, užgavo parko „neva pažintiniai takai“, nuvylė „drožiniai“ (lietuvių liaudies pasakų inspiruotos skulptūros), išgąsdino nacionalinio parko augmenija.
Turbūt skaudžiausia dėl nepatikusių skulptūrų... Esu mama, tad galiu drąsiai teigti, kad formuojant parko skulptūrų temą, atsižvelgiau į tai, kas įdomu šeimoms, auginančioms vaikus. Prieš pradedant šį projektą, su vaikais aplankėme ne vieną parką ir pasigedome būtent to, kas patiktų vaikams, kas jiems būtų įdomu.
Taip gimė šio pasakų parko tema – artima ir mažam, ir dideliam. Įdomi ir priverčianti nusišypsoti. O mums, suaugusiems, primenanti, kad kažkada ir mes buvome vaikai...
* * *
Iš pradžių nenorėjusi leistis į kalbas apie parko įkūrimui gautą 91 tūkst. eurų paramą, D.Grižinaitė vėliau patikslino, kam ją išleido.
„Beveik 1300 metrų (1290 metrų takų iš medžio) , 20 vnt. ąžuolinių skulptūrų, ąžuoliniai stalai, ąžuoliniai suolai, ąžuolinės šiukšliadėžės, ąžuoliniai suoliukai, ąžuoliniai atrakcionai, stendai“, – pirkinius išvardijo moteris.
