Pati auginu mažą vaiką, kurio tėvas nepripažįsta. Visada mėgau flirtuoti, turėjau gerbėjų ir nesutinku, kad pagimdžius jau reikia kaip moteriai pasilaidoti.
Tiesa, iškart po gimdymo nieko nenorėjau. Savijauta baisi: viską skauda, pervargimas... Ir dar dar toks pyktis, kad va, pas kitas tai vyrai atvažiuoja į ligoninę su gėlėm, su meile, tuos leliukus bučiuoja, o aš viena. Tik mama aplankė.
Namo, aišku, niekas neparsivežė, kviečiausi taksi. Buvo skaudu, kai akušerė dėl to kreivai pažiūrėjo. Sunku vienai, o kaimynių kvaili klausimai „kur tėvelis? Tai kaip čia taip išėjo?“ tikrai nepadeda.
O ir su pinigais be vyro sunku. Normalu gi, kai mama su leliuku, tai vyras dirba. Aišku, nevalgau tik makaronų su dešrelėmis – gaunu ir tas pašalpas, ir mama, vėlgi, padeda. Bet norisi, kad palepintų kas, padėtų.
Po gimdymo praėjo beveik metai. Pradėjau ieškoti draugo. Turiu internete anketą, susirašinėju, per draugus susipažįstu. Kai mama pasaugo vaiką, nueinu į pasimatymą. Jau ir vienam savaitgaliui išvažiavusi buvau.
Turiu pripažinti – reikia tos vyriškos pagalbos, vyro rankos namuose. Viena nebesusitvarkau. Vaikas kaprizingas tapo, „rankinukas“ toks. Kas nepatinka – iškart verkia, rėkia. Naktimis po dešimt kartų keltis pradėjo, nuolat šokinėju.
Atrodo, kad lyg tyčia – buvo ramus, ramus, o dabar, kai jau didesnis ir apsidžiaugiau, kad galiu kur išeit, pradėjo šokdinti.
Neįmanoma pripratinti jo prie kitų žmonių.
Tą vyrą, kuris man patiko ir su kuriuo savaitgaliui išvažiavau, buvau atsivedusi į svečius su vaiku supažindinti. Iš pradžių dar nieko, žiūrėjo nustebęs, o paskui net žaislo nepaėmė, kurį dovanų jam atnešė. Tik įsikabino į mane ir prasidėjo „dainos“. Nesitikėjau, kad taip reaguos.
Liko tokia gėda: jis dovaną pirko, aš pietus ruošiau, o viskas žlugo, ir dar vaikas įsiverkė. Aišku, po tokio susipažinimo vyras daugiau neužsuko.
Kaimynė dar paskui kieme metė: „Ko tavo vaikas kaip laukinis klykia? Visos sienos skamba. Gal tu mažiau iš namų lakstyk, o daugiau auklėk?“
Tada neatsakiau, pasimečiau. O todėl kaip laukinis, kad viena nesuspėju visko, nepersiplėšiu. Būtų tėvas – būtų kitaip.
Bet nereikia pasiduoti. Žinau istoriją, kai pažįstamą vyras paliko su vaiku, o ji po pusmečio vėl ištekėjo. Reiškia, įmanoma. Tik reikia „nenusibausti“, neužsirakinti namuose ir ieškoti, susipažinti. Eiti į tuos pasimatymus ir neklausyti piktų liežuvių, nes tikrai daug tokių, kurie apkalba.
