Deja, nespėju. Ją jau užėmusi dukra. Tris mėnesius zyzusi, ji pagaliau išprašė iš manęs 60 eurų tam „nuostabiam, tikrai padėsiančiam, natūraliam, kokybiškam, naujausiam“ veido kremui nuo spuogų. Nors man asmeniškai jos oda atrodo lygi, bet... Ai, kas turi paauglių vaikų – supras.
Belaukdamas eilėje prie išsvajoto čiaupo, pabeldžiu į greta esančias sūnaus kambario duris. Atsakymo nesulaukiu. Jau būdamas šešerių, vaikinas pareiškė, kad bus „kompiuterininku“. Dabar, po dešimties metų, galutinai tuo įtikėjau ir tiesiog nusipirkau sau atskirą kompiuterį. Galvoju eiti ir įjungti jį, kad pasikrautų, kol tvarkysiuosi, bet atsilaisvina vonia ir puolu į ją, nes jau girdžiu laiptais lipančią žmoną.
Švarus ir apsirengęs prisėdu prie kompiuterio, patikrinu paštą, užmetu akį į troleibusų tvarkaraštį. Tada atsisveikinu su šeimyna (išgirstu netgi neaiškų atsakomąjį niauzgimą iš sūnaus kambario) ir išeinu.
Tik atėjęs iki stotelės susivokiu, kad palikau namie telefoną. Velniava...
„Atsiprašau, – troleibuse užkalbinu greta sėdinčią mergytę su milžiniška kuprine. Ji išsitraukė ausines. – Gal galėtum pasakyti, kiek valandų?“
Mergytė išsitraukia iš kišenės „Samsungą“. Kaip keista – spėju pagalvoti – aš pats prieš porą mėnesių „palaidojau“ savo senutę „Nokia“ ir, kai nuėjau į saloną naujo mobilaus, apstulbau pamatęs, kad man tinkamo dydžio telefonai – jau senų modelių.
Dabar visi turi milžiniškus, vos ne mini kompiuterio dydžio „plytas“ (kalbu ne apie planšetes). Ši mergaitė – taip pat. Ji netgi negali suimti savo telefono į delną, bet laikydama abiem rankom pasako laiką. Padėkoju.
Jaučiuosi tarsi be vieno bato. Esu įpratęs tiesiog nervingai žvilgčioti į laikrodį. Neištvėręs pakartoju klausimą pagyvenusiai poniai, prieš porą stotelių užėmusiai mergaitės vietą.
„Deja, negaliu pasakyti, – apgailestauja ji, išsitraukdama apibraižytą „LG“. – Anūkas pareiškė, kad metas man sumodernėti ir atidavė savo seną telefoną. Ir išlėkė kažkur su draugais, tik perdėjęs tas korteles. O aš gi, – nusijuokia, – net įjungti jo nemoku. Kitą savaitgalį, ko gero, prašysiu, kad vėl perdėtų tą kortelę atgal.“
Nusišypsojęs linkteliu ir išlipu – spūstis pajudėjo ir aš jau vietoje.
Per pietus gaunu dukros elektroninį laišką: jos mokykla laimėjo konkursą – kas atneš daugiau neveikiančių telefonų perdirbimui. Smagu, nes už kiekvieną telefoną fizikos mokytoja įrašė dešimtuką, tad dukra pasigerino sunkios pamokos pažymį. Gaila, kad nepavyko laimėti pagrindinio prizo – „iPhone“. Jį burtų keliu laimėjo vaikas iš lopšelio ar darželio.
Ten buvę mokiniai bandė protestuot, tačiau taisyklės yra taisyklės. Kas dalyvavo, tas ir galėjo laimėt. Tai ir laimėjo keturių metų vaikas.
Na ką, pasidžiaugiu ir tęsiu darbą. Tiesa, jausmas „be vieno bato“ nedingsta. Imu suprasti studentus, kurie, nors ir gyvena pusbadžiu, bet vis tiek turi bent apynaujį „iPhone“. Be jo sunku. Vienintelis dalykas, ko dar nesuprantu, tai naujų telefonų kolekcionieriai. Tie, kurie tik pasirodžius „iPhone 6“, iškart parduoda savo dar naują „iPhone 5“.
„Karas!!!“ – staiga subliūva į kabinetą įlėkęs bendradarbis. Nusiverčiu nuo kėdės.
„Ką tik pranešė – tankai važiuoja!“ – dar kvykteli ir nualpsta.
Žmonos rankos, laikančios vairą, dreba. Vaikai gale, apsikabinę kas ką – vienas kompiuterį, kitas kuprinę. Aš pats rankose laikau seną savo motinos rožinį. Nesu katalikas, bet meldžiuosi išsijuosęs.
„Vvvisssskkkas bbbbus ggggerarararai, – nesuprantamai kalbu. – Mmmes vivivisi kkkartu... Tttas ssvvvarbiausia...“
Pagaliau privažiuojame sieną. Deja, kaip jau minėjau, čia – alternatyvi realybė, sapnas...
„Kur susiruošėte?“ – klausia milžiniška figūra, primenanti senovės dievą Anubį.
„Į Latviją“, – cypteliu aš. Šeima slepiasi man už nugaros.
„O kuo neįtinka tėvynė?“ – pašaipiai klausia Anubis.
„Čia karas! Čia mirtis! – paklaikstu. – Mano vaikai maži, Viešpatie, jiems po šešiolika, jie dar kūdikiai, žmona ką tik nugalėjo vėžį, Dieve, mes turime gelbėtis, mes negalim taip mirti!“
„Aš taip nemanau“, – atšauna Anubis, mosteli ranka ir mūsų akyse ima rodytis vaizdai.
Mano dukra, palėpėje radusi senas „Nokia 3310“ ir besitepanti brangiu kremu. Sūnus, iš draugo perkantis kolonėles, aš pats, perkantis atskirą kompiuterį ir žmona, už paskutines santaupas einanti į privačią gydyklą...
Ant vienos svarstyklių lentelės guli plunksna, ant kitos ima rastis tie brangūs kremai, telefonai, vaistai, kompiuteriai... Ir jie negailestingai nusveria plunksną.
„Neeeeeee!!!“ – klykiu, o Anubis tuo metu jau daug maloniau žiūri į už mūsų stovintį alkašą bomžą Vasią...
Atsibundu rėkdamas.
„Kas, kas?!“ – klausia žmona, purtydama iš manęs košmarą.
„Jei Lietuvoje kils karas, turėsiu mirt, nes turiu „iPhone“...“ – sudejuoju ir krentu atgal į patalą.
