Tie, kurie džiaugiasi gavę transformerį be rankos – tokie ir panašūs vaikai man visą kelionę atrodė natūralūs ir laimingi, tarsi gyva „daugiau yra mažiau“ iliustracija.
Darbe kolegei prasitariu: „jėga, kai gimsta dvynukai, tada ir mama ir tėtis gauna vaiko priežiūros atostogas, vadinasi, gali būti namie ir auginti savo vaikus kartu“, bet išgirstu argumentą, jog tuomet būna mažiau pinigų. Na, tai kiek tų pinigų reikia, kad turėtum vaikų? Ar teisinga vaikus apskaičiuoti, kaip išlaidas skalbimui, maistui ir pragyvenimui?
Ar ne per daug mūsų asmeniniame gyvenime logikos, inžinerijos ir buhalterijos? Ir ar ne dėl aibės matų dažnai esame įsitempę, nerimastingi ir nepatenkinti savo sudėtingais gyvenimais?
Prisimenu prieš keletą metų įvykusią viešą akciją, kuomet motinos prie Seimo stovėjo su sukaltais kūdikių karstais, protestuodamos prieš valdžios sprendimą sumažinti socialines išmokas motinoms, mat tai sukels demografinę krizę Lietuvoje. Nesupratau šios sąsajos ir tada, kai vyko akcija, o aš apie vaikus net negalvojau, ir dabar, kai esu tinkamo šeimos kūrimui amžiaus.
Tas protestas iš atminties man išnyra tarsi didelis absurdas, nes vis dar manau, kad vaikai neturėtų būti gimdomi dėl pinigų lygiai taip pat kaip ir negimdomi. Mano supratimu, finansinis pajėgumas gali turėti įtakos sprendimams, bet neturi tapti pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi per daug sveikas vakariečių protas.
Aišku, dienos normą sauskelnėms stropiai skaičiuojančios mamos dabar pyktelės už mano naivumą ir rašinio apačioje komentuos, jog nieko nesuprantu, nes pati nepatyriau, bet aš tik raginu pažvelgti į pačią vaikų turėjimo esmę, trumpam nukrapštant buitinius rūpesčius ir suvokiant, jog sukurti kitą žmogų, kurio prieš tai nebuvo, yra stebuklinga, nepaisant visų iš to kylančių sunkumų.
Pažįstu labai daug jaunų, sveikų, gražių žmonių, kurie nori šeimos su vaikais, tačiau savo energiją yra uoliai nukreipę karjeros linkme. Kol šie civilizuoti intelektualai stropiai dirba, atsakingai vartoja kontraceptines priemones ir skaičiuoja kada galima, o kada ne, nes yra atsakingai planuojantys, sterilūs, tie kiti (paprasti) žmonės tiesiog gyvena.
Ir, tarkime, vien Kasablankoje, krašte, kur neretai pasitaikanti transporto priemonė vis dar yra asiliukas, gyvena penki milijonai. Tuo tarpu mūsų krašte vis didesniuose butuose gyvena gimdančios motinos iš įkalinimo įstaigų, bet vis daugiau šokoladukų ar loterijos bilietų siūloma nupirkti, paremiant „vargšus Afrikos vaikus“.
Ir visuomenė pamažu darosi keistu socialiniu dariniu, kur vaikų turėjimas nevienprasmiškas – arba basi murziukai valstybės išlaikytiniai (daug), arba pasiturinčių šeimų mylimukai (dažniausiai vienas arba du). Ir yra daugybė tokių žmonių kaip aš, tokių per vidurį, kuriems turėti vaikų dar bus ilgai per anksti. Per brangu.
Pasidairius po Maroką, kyla mintis, kad viskas yra kur kas paprasčiau, nei mes darome ar galvojame. Grįžau nusprendus, jog man negaila Afrikos vaikų, nes jie bent jau gyvena ir sugeba džiaugtis mažais dalykais. Čia tarp mūsų vis daugiau negimstančių arba per ilgai skaičiuotų, per daug lauktų, apsuptų milžiniškų lūkesčių nuo pat gimimo.
Matuojant žvilgsiu, tie su plastikiniais buteliais rankose, atrodo net laimingesni už tuos, kuriuos nuo visko saugo uždarytus kambariuose, maitina vitaminais, stiprina papildais, ir tuos, kurie tūno namuose, laukdami tėvų prie televizorių ekranų, kol galiausiai užmiega taip ir nesulaukę, nes anie vėl turi daug reikaliukų.
Šie pasvarstymai yra visai be pykčio, tik su pakeltais nykščiais į viršų tiems, kurie išdrįsta nekonvertuoti vaikų į valiutą, o jų turėti ir juos auginti taip kaip moka geriausiai, nes vaikų iš tiesų nori. Tikiuosi, kad šis mano kelionėje atrastas palyginimas suveiks tarsi paskata tiems dvejojantiems, nesiryžtantiems ir vis laukiantiems dar tinkamesnio laiko, padės į šeimą ir vaikų turėjimą pažvelgti paprasčiau.
Beje, tie, kurie vaikų turėti tiesiog nenorite, nesijauskite apkaltinti vartotojiškumu ir individualizmu. Šis rašinys – tikrai ne apie jus.
