Tave, Algimantai, už Šūdų nominacijas reikia nuteisti ir pasodinti ilgiems metams į kaliūzę. Paduosiu šitą prekybos centrą į teismą, nes suvalgiau jų sveriamos mišrainės ir suviduriavau!
Tokiomis frazėmis Lietuvoje pedagoginį išsilavinimą įgijusios mamytės švaistosi jau pastaruosius dvejus metus.
1988 metais Lietuvoje populiaru būdavo vaikščioti su tuščia „Coca Cola“ skardine prisipylus vandens ir visur demonstruoti, kad geri „Coca Colą“. Jei dar nešiojai džinsus ir turėjai „Coca Cola“ skardinę, tai eiliniam gyventojui reiškė, kad esi labai bagotas, populiarus ir kone svajonių jaunikis.
1992 metais tobulas vyras būtinai turėjo turėti videomagnetofoną ir filmavimo kamerą. Nieko nuostabaus, nes tuo laiku filmavimo kamera kainavo tiek, kiek dviejų kambarių butas Antakalnyje, o laikraščių skelbimuose būdavo populiaru mainyti 3 kambarių butą Kaune į supuvusį 20 metų Opelį.
Vėliau, Lietuvai turtėjant, vertybės pamažu susiliejo su tradicinėmis vakarietiškomis vertybėmis ir jau pasiekė trečią lygį. Grasinimu paduoti į teismą mainais už piniginę paramėlę. Tad šis straipsnis būtent apie tai.
Į teismą už orumo įžeidimą dažniausiai duoda visokie ubagai, rimtų finansinių problemų turinčios moterėlės, kišeniniai valdininkai-politikėliai, korumpuoti pirdylos, daug vaikų nuo skirtingų vyrų prisigimdžiusios būtybės, kaliniai, norintys prasiskaidrinti vienatvę, narcizai, gėjai, na, o kai pabėgėliai išmoks lietuvių kalbą, tai jų bylos sudarys virš 90 proc. visų bylų dėl diskriminavimo, neteisėto atleidimo ir valkatavimo.
Vieša paslaptis yra ta, kad šiuo metu bet kuris prasigėręs kaimo latras gali paduoti į teismą kad ir patį gerbiamiausią šalies žmogų. O ko jam nepabandyt? Juk viskas yra sumokama iš valstybės kišenės. Visi tyrimai, konsultacijos, ikiteisminio proceso operacijos, prokurorų darbas.
Valstybės byla prieš menininką Whydotą dėl dainos „Šėtone prašau“ valstybei kainavo, spėju, mažiausiai 100 tūkstančių litų. Kalbu nuo A iki Z. Įskaitant prokurorų, atsakovų, teismų ir apeliacinių teismų darbą, transportą, liudininkų gaišinimą.
Ir ši byla parodė, jog Lietuvos teisėsaugos institucijos ryškiai neturi ką veikt, yra per daug finansuojamos, ir vietoj to, kad padidintų paprastiems policininkams algas bent 200 eurų per mėnesį, dešimtys milijonų eurų yra iššvaistoma bereikšmių bylų kurpimui, fabrikavimui ir nagrinėjimui.
Visi tie davimai į teismus yra apmokami tų pačių mokesčių mokėtojų. O viskas yra todėl, kad yra dirbtinai išpūstas biurokratinis aparatas. Mūsų dabartinis biurokratinis aparatas yra suprojektuotas aptarnauti 5-6 milijonų žmonių populiaciją. Žinant, kad realiai Lietuvoje gyvena kiek daugiau nei 2 milijonai, tai yra labai daug.
Aš jums, mielieji, čia pasakoju absurdą, kokiame mūsų Lietuvėlė gyvena. Išvažiavo kone trečdalis tautos. Trečdalis darbingos tautos, o likusi tautos dalis pardavinėja mūsų dėvėtus drabužius Lietuvos provincijos gatvėse.
Net ir naudotų škurlių pardavinėjimo būdas mutavo. Dabar daug vaikų prisigimdžiusios mamelės tuos škurlius išplauna, išlygina ir pardavinėja internete kaip naujus.
Vyrai tuo metu iš Vokietijos šiukšlyno tempia padangas, nugrando ir taip jau nudėvėtų padangų gumos sluoksnį, ir pardavinėja jas kaip restauruotas, o po to koks durnius nusiperka tokias padangas, susideda į savo supuvusį BMW ir padangai sprogus išsitėškia miesto centre, su savimi nusinešdamas dar kelias jaunas gyvybes į pragarą.
Paklausite, kodėl į pragarą, o ne į dangų?
Atsakau.
Danguje visas vietas jau seniai užėmė savižudžiai musulmonai su savo 40 nekaltų Rytų Europos mergelių. Tiems, kas nežino, priminsiu, jog savižudis musulmonas, susprogdindamas bombą, iš karto keliauja į dangų, kur jį jau pasitinka 40 nekaltų nepilnamečių. Ir čia jokie mano paistalai. Pasiskaitykite Koraną, o tai vėl teta Nijolė iš Rotušės aikštės purkštaus, kad Kroydonas žaltys meluoja ir neraudonuoja.
Na ir pabaigai pasisakysiu apie meilę Tėvynei.
Kaip maloniau mylėti savo Lietuvą: gyvenant joje ir bandant suktis tarp legalios ir nelegalios veiklos ar gyvenant toli nuo Lietuvos mylėti ją per atstumą?
Čia tas pats kaip mylėti mokyklos laikų merginą, kurios nematei penkiolika metų, vis tikintis, jog ji bus tokia pat liekna, šmaikšti ir geidulinga. O po penkiolikos metų, pamačius ją jau su vaikais, su celiulitu ir su apgamu, iš kurio styro du juodi gyvaplaukiai, ir kuri didžiuojasi savo vaikučiais, nes daugiau neturi kuo didžiuotis, supranti: geriau jau Lietuvą mylėti iš tolo.
