Iki tol šuoliavau per gyvenimą pasikedendama plunksnas ir gyvendama tik sau – panašiai kaip pasakoja straipsnio autorė. Tik kad meiluže nebuvau, bet čia, manau, nėra esmė. Tokių moterų – meilužių, deivių – buvo visais laikais ir įvairaus lygio. Nuo malūnininko padėjėjos, kuri užversdavo sijoną kiekvienam norinčiam, iki prabangios kurtizanės, aptarnavusios tik karalius.
Ir tai rašau be jokio sarkazmo. Pačių moterų reikalas, kokį gyvenimą pasirinkti ir ką jame veikti. Visgi rašau todėl, kad autorė, kalbėdama apie savo mylimojo žmoną su tokia panieka, yra labai neteisi. Dėl vienintelės priežasties – ji tiesiog visiškai nesuvokia, apie ką kalba.
Jai atrodo, kad jos draugas yra vargšiukas, ironiško gyvenimo vingio susietas su bjauria žmona. Bet tai labai jau vienpusiškas mąstymas, diktuojamas to paties verkšlenančio vyro. Pagalvokite – jeigu jis savo žmoną vedė ir pasirinko ją savo gyvenimo moterimi, būdamas toks intelektualus ir apsiskaitęs, tai reiškia, kad ir ji ne iš kelmo spirta buvo.
Juk jis tikrai nebūtų iškart vedęs „perekšlės“. Tuomet, kas nutiko?
Nutiko gyvenimas.
Ar autorė gali įsivaizduoti, jog ta žmona savaitę neplovė galvos ne dėl apsileidimo ar tingėjimo, o todėl, kad realiai nėra kada ją išsiplauti? Ar įsivaizduoja, jog į tą patį dušą nueiti tiesiog nebūna jėgų, nes krenti miegoti kaip lapas rudeninis?
Ar suvokia tą būseną, kai atrodo, jog jeigu neįduosi vaiko grįžusiam vyrui į rankas bent valandėlei, tai pradėsi kaukti nesavu balsu ir daužyti viską aplinkui, nes nuo įtampos galvoje tiesiog išmuša saugiklius?
Juk vyras ir žmona yra lygūs. Vaikas yra jų abiejų. Šeiminis gyvenimas yra jų abiejų. Todėl klausimas, kodėl vyras turi tuo tenkintis, yra absoliučiai bergždžias.
Taip pat galima klausti, o kodėl moteris turi tuo tenkintis? Juk ji turėjo draugų, karjerą, laisvalaikį ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais viso to atsisako tikrai ne todėl, jog labai trokšta kiauras paras sėdėti namie suplukusi, apvemtais drabužiais ir tik skaičiuoti kakučius. Tokia yra šeiminio gyvenimo kaina. Šeima yra dviejų žmonių reikalas, todėl ir kainą mokėti jie turi abu. Tik kiekvienas skirtingai, kiekvienas savaip.
Ši mergina, esanti meiluže, aiškiai žino, ko nori. Ar, tiksliau, ko nenori – vaikų, šeimos, rūpesčių. Todėl jai neteks patirti to, ką aš čia parašiau. Ir viskas čia šaunu, bet ji tiesiog neturi teisės kalbėti apie savo mylimojo žmoną ar juo labiau jos teisti.
Jeigu ji laiminga, gyvendama tokį gyvenimą, tai kam jai reikia kažkam kažką aiškinti ar įrodinėti? Ko ji čia teisinasi, kad atseit „žmona pati kalta, kad vyras pas kitą vaikšto“. Vyras – ne vaikas, atsakomybė už jo elgesį gula ant jo paties pečių. O ne žmonos, mamos ar dar bala žino ko.
Taigi, čia kalbėjo apie silpną, savęs gailintį vyrą, kuris įsivaizduoja, kad jis kažkodėl nusipelnė daugiau, geriau, šauniau. Jis nesupranta, kad tai, ką turi, yra jo paties pasirinkimų (ar jų nebuvimo) pasekmė. Jis tiesiog nenori vargti, nes šeimoje sunkus metas. Ir nevargsta. Todėl, kad gali pasirinkti.
Jo žmona, deja, tokio pasirinkimo neturi. Nebent trenkti visus vaikus, namus, puodus ir už paskutinius šeimos pinigus išvažiuoti į Jamaiką. Bet nė viena normali moteris taip nesielgtų. O jeigu pasielgtų, ar sakytume, kad čia vyras kaltas? Kad jai nepadeda, kad jos nepalaiko, kad eina pas meilužę? Kad ji, tokia išsilavinusi, protinga, sumani ir žaisminga nusipelnė daugiau?
Sunkiai įsivaizduojama, ar ne? Nors kai tai daro šeimos vyras, būtent tokius pasiteisinimus jam ir taikome.
Aš čia nieko nenoriu kaltinti ar teisti. Žiūriu į savo vyrą ir matau, kaip jam sunku. Žiūriu į save veidrodyje ir matau, kad ir man labai sunku. Mes arba šį etapą išgyvensime surėmę pečius, palaikydami vienas kitą, arba ne. Labai tikiuosi, kad nė vienas iš mūsų nepalūš, tačiau matau tam realią grėsmę.
Ir jeigu nutiks taip, kad mano vyras nuspręs, jog jis „nusipelnė daugiau“, ir susiras meilužę, meldžiu, kad man užtektų stiprybės sukrauti jam lagaminus ir palinkėti gero kelio. Todėl, kad blogiausia, ką galėčiau padaryti, tai užsimerkti ir leisti tam vykti. Tai paverčia vyrą invalidu, iškastruoja jo tikrąjį vyriškumą, kurio esmė slypi atsakomybėje už savo veiksmus.
Jeigu mes leisime jiems turėti ir sekso deivę – meilužę, ir jaukius namus su prižiūrėtais vaikais, ir tai darysime savo sąskaita, tapsime visiškomis aukomis. O juos paversime apgailėtinais tukliais, karaliukais, kuriems kažkodėl yra sukuriamos šiltnamio sąlygos, nors iš tiesų abu vienoje valtyje sėdi.
Pabaigoje linkiu stiprybės sau, savo vyrui ir visoms šeimoms, kurios augina mažus vaikus ar susiduria su kokia kita stresą keliančia, energiją siurbiančia situacija. Laikykitės arba pasiduokite, bet neįstrikite pusiaukelėje tarp žmonų ir meilužių, tarp namų ir Jamaikos, tarp tikro gyvenimo ir apgailėtino egzistavimo.
O meilužėms?.. Sėkmės!
