Lesinantys paukščius jiems kenkia
Kas nepažįsta grakštaus ilgakaklio laukinio paukščio, mūsų vandenų puošmenos – gulbės nebylės. Iki praeito šimtmečio ketvirto dešimtmečio šie paukščiai Lietuvoje buvo beveik išnykę. Vėliau, žymaus gamtininko Tado Ivanausko pastangomis, populiacija buvo atkurta.
Gulbės gyvena dažniausiai vidaus vandenyse: ežeruose, upėse, tvenkiniuose. Šie paukščiai gana dideli. Suaugusio individo svoris apie 8 kg. Įdomu stebėti, kuomet jie pradeda skristi. Plačiomis pėdomis atsispirdamos į vandenį „bėga“ ežero paviršiumi, kol galiausiai sunkiai pakyla į orą.
Jas lesinantys „mylėtojai“ nesupranta, jog gulbės – laukiniai pauščiai, puikiai prisitaikę gyventi gamtoje. Jie pakankamai maisto randa sau vandenyje. Tuo tarpu papildomas lesinimas joms daro meškos paslaugą.
Paukščiai pripranta prie žmonių, tampa nebaikštūs, patiklūs, neretai net išlipa ant kranto. Atkrenta būtinybė ieškoti maisto gamtoje, nes jo gauna iš žmogaus rankų. Prisirišusios prie žmonių, gulbės dažniausia pasilieka čia ir žiemoti. Kuomet ateina šalčiai ir vandens telkiniai apsitraukia ledu, vargšai paukščiai neretai įšąla.
Tuomet specialioms tarnyboms tenka juos gelbėti. Yra ir kitas pavojus – dvikojai žvėrys. Tokią nebaikščią, tarsi naminį paukštį, gulbę sudoroti vieni juokai. Kaip bebūtų apmaudu, tačiau tokių piliečių pasitaiko. Gal tą patyrimą jie perėmė iš lietuvaičių, gyvenančių Anglijoje? Ten kai kurie mūsų benamiai tautiečiai jau kuris laikas šiurpina vietinę policiją, gaudydami gulbes miestų vandens telkiniuose.
Dingo gulbių šeimyna
Šį pavasarį mažyčiame, nendrėmis apaugusiame miško ežerėlyje, prie Gulbinėlių ir Žaliųjų ežerų gatvių sankryžos, apsigyveno porelė gulbių. Netrukus gamtos „mylėtojai“ ėmė jas lesinti. Po kiek laiko išsirito septyni gulbiukai. Gražu buvo žiūrėti, kaip plaukioja jų pulkelis. Rudenį pastebėjau, kad vienos suaugusios gulbės jau nebėra. Plaukiojo tik viena baltapūkė su septyniais dar pilkos spalvos, jau paaugusiais gulbiukais.
Apie tai elektroniniu paštu pranešiau gamtos sergėtojams. Deja, mano informacija turbūt jų nesudomino. Ji atšoko tarytum žirniai nuo sienos, nes negavau jokio atsakymo.
Po kelių dienų, rugsėjo 15 dieną, ežere jau plaukiojo tik vieni jaunikliai. Dingo ir antra suaugusi gulbė. Kitą dieną važiavau pro tą ežeriuką ir sutikau moterį su vyru, kurie buvo šalia išlipusių į sausumą gulbiukų. Pasiguodžiau, jog kažkas sudorojo abi suaugusias gulbes.
Labai nustebau, kuomet anie piliečiai man pareiškė, jog abi suaugusios gulbės plaukioja kitame miško ežerėlyje, Žaliųjų ežerų gatvės kitoje pusėje (apie 250 metrų nuo šito vandens telkinio). Specialiai nuvažiavau ten pažiūrėti ir, žinoma, neaptikau jokių gulbių! Kodėl tie žmonės melavo ir kas jie buvo, belieka tik spėlioti. Gal tie patys gamtos sergėtojai, kuriems rašiau laišką?
Kaip žinia, gulbės monogaminiai paukščiai. Priešngai nei kai kurie žmonės, jos sudaro pastovias poras visam gyvenimui. Kita jų savybė: šie paukščiai normaliomis sąlygomis niekuomet nepalieka jauniklių vienų. Juos gina, moko skraidyti, o vėliau visa šeima išskrenda žiemoti.
Likę be tėvų gulbiukai pakriko. Kartais jie išeidavo net į Gulbinėlių gatvę, kur intensyvus automobilių eismas. Jų būrelis tirpo diena iš dienos. Spalio 14 dieną ant kranto pamačiau dar išlikusį vieną gulbiuką. Jis piktai šnypštė, bandydamas man įžnybti. Matyt pyko, kad nieko jam nedaviau. Kitą dieną – spalio 15 – jau nesimatė nė vieno gulbiuko...
Tai – ne vienintelis atvejis
Jeigu skaitytojai mano, kad tai vienintelis, išskirtinis atvejis, jie labai klysta. Prieš keletą metų gulbės dingo ne tik iš šito, bet ir iš Jeruzalės ežerėlio. Teko apie tai rašyti net pačiam ministrui ponui Kęstučiui Trečiokui. Reakcija vienoda. Tiksliau – jokios reakcijos. Ar verta kreipti dėmesį į tokį menkniekį, kaip gulbės? Juk tai nemedžiojama fauna, todėl neverta dėl to kvaršinti galvos.
Labai įdomiai dirba mūsų gamtosaugininkai, kurie dabar persivadino aplinkosaugininkais. Jų darbas daugiausia sėdimasis. Tokiu būdu jie taupo energiją, kuri nūnai Lietuvoje tapo deficitu.
Prieš daugelį metų teko darbuotis šioje srityje. Darbas nelengvas ir pavojingas, todėl net pistoletą buvau iš milicijos išsireikalavęs. Daug tekdavo patruliuoti, budėti naktimis ir susirasti informatorius kaimuose. Tačiau tais sovietiniais laikais šis darbas buvo vertinamas. Inspektoriams prie atlyginimo pridėdavo priedus. Kuo daugiau baudų iš brakonierių priteisdavo, tuo didesnis atlyginimas būdavo.
Dabar, matyt, kitokia sistema, nors technikos ir darbuotojų, kiek man žinoma, dabar jie turi daugiau, nei buvo mūsų laikais. Anksčiau LRT radijas rytais transliuodavo valandėles „Gamta, medžioklė, žuklė“. Jų metu stipriai kliūdavo brakonieriams. Negailestingai paviešindavo jų pavardes ir „nuopelnus“.
Deja, dabartinė laida „Gamta – visų namai“ tapo visiškai neįdomi. Kaip sakoma: kiti laikai ir, kaip sakydavo mūsų kaime, kiti parėdkai (tvarka).
Nenorime, kad į mūsų namus brautųsi neprašyti svečiai. Tuo tarpu patys neretai įsibrauname į paukštelių ir žvėrelių gyvenimą, į jų valdas, ir jiems pridarome žalos. Gamta – sudėtinga, save reguliuojanti sistema. Deja, neprotingas žmogaus įsikišimas jai padaro daug žalos. Raginu visus piliečius elgtis gamtoje protingai.
Eikime į mišką ar miško parką pakvėpuoti gaiviu ozono prisotintu oru, pasisemti energijos, pasigrožėti jos vaizdais ir garsais. Tačiau negalima trikdyti paukštelių ir žvėrelių, nes jie, kaip ir mes, turi savo teritoriją ir buveinę. Mūsų pagalba jiems reikalinga tik tuomet, kai susidaro ekstremalios sąlygos: stora sniego danga, stipriai įšalusi žemė.
Tada paukšteliams ir žvėreliams reikia padėti. Medžiotojai ir kaimo gyventojai tuomet į mišką nuveža stirnelėms ar elniams šieno, o šerniukams bulvių ar runkelių. Vaikai pastato užuoveją kurapkoms ir jas palesina. Būkime pilietiški, nes gamta – visų mūsų neįkainojamas turtas!
