Aišku, esu normali – susitikinėju ir su laisvais vyrais, bet daugiau vis dėlto papuola vedę. Turėjau bendradarbį, kuriam jaučiau simpatiją. Simpatija virto romanu.
Jo oficiali žmona buvo aukšto lygio kalė. Net kai vėluodavo dėl tikrų darbo reikalų, skambindavo jam kas penkias minutes ir kaukdavo į ragelį. Persekiojo, net drauges įsūdė šnipinėti. Vis dėlto išsiskyrėme, bet tikrai ne dėl tos moters.
Dabar turiu naują draugą. Jis turi žmoną ir du vaikus, bet laiką kažkodėl mieliau leidžia su manimi.
Tai kaip manote – jeigu ta žmona tokia gera ir mylinti, kodėl po darbo jis atvažiuoja į mano butą? Todėl, kad yra užguitas to šeiminio gyvenimo. Žinau viską, kas vyksta jų namuose.
Antras vaikas gimė neseniai ir ji įsisukusi tik į auginimo rūpesčius. Manot, labai malonu, kai grįžti po darbo pavargęs, o tau niekas nepasiūlo prisėsti, tik įduoda į rankas vaiką ir bėga trinkti savaitę neplautos galvos? Arba pasakoja apie krūtų uždegimą? Labai malonu, kai nori atsipalaiduoti su draugais, o tau rėkia, kad ir taip su šeima nepabūni?
Aukštas pareigas einantis vyras ir taip yra pavargęs nuo darbų, o namie jį dar ėda moteris. Intelektualus, daug pasiekęs, o tegalintis virtuvėje pasišnekėti su perekšle. Kodėl jis turėtų tuo tenkintis? Nieko keista, kad pranešęs, jog po darbo turi susitikimą, atvažiuoja pas mane.
Kitos „meilužė“ sako paniekinamai, man šis žodis yra seksualus ir tikrai nekelia neigiamų asociacijų. Būti meiluže man tūkstantį kartų geriau.
Pirma, dėl buities. Gyvenu viena ir butą esu įsirengusi taip, kaip noriu. Nemėgstu daug daiktų, nemėgstu aplink besimėtančio šlamšto ar svetimų skudurų savo skalbinių krepšyje. Gal dar turėčiau juos ir skalbti?
Antra, pinigai. Išlaikau save, žinau, kiek ir už ką galiu sau leisti, planuoju išlaidas ir mielai pasidovanoju sau prabangią itališkos odos rankinę, jeigu tą mėnesį jaučiuosi jos nusipelniusi. Gyvenant su vyru tektų už išlaidas atsiskaitinėti, skaičiuoti kažkokį bendrą biudžetą, dalintis pajamomis... Nesuvokiu to prasmės. Esame suaugę žmonės ir kiekvienas galime atsakyti už save.
Ir trečia – vaikai ir ligos. Nenoriu vaikų, nenoriu jų prižiūrėti. Manau, tai tik įsigalėjęs požiūris, kad būtinai reikia vaikų. Pavyzdžiui, amžinatilsį Galina Dauguvietytė neturėjo vaikų ir buvo laiminga. Ir aš nenoriu. Kam man tų problemų?
Be to, pastebėjau, kad taip garbinamos žmonos neįtikėtinai apsileidžia. Jas vyrai mato ir snarglėtas, ir pervargusias, ir apsitaškiusias gaminama bulvių koše, ir su nutįsusiais treningais. Susidariau tokį įspūdį, kad daug metų praleidus santuokoje jau ir į dušą nueiti tampa ne pirmo svarbumo reikalu, o makiažą kai kurios iš viso pamiršta.
O pas mane vyras ateina kaip pas karalienę. Susitikimui galiu ruoštis, maudytis vonioje, būnu atsipalaidavusi, kvepianti ir gaivi. Aš jam – kaip deivė. Ir visada paslaptinga. O argi mylint nėra svarbiausia išlaikyti paslaptį?
Sakysite, esu bejausmė? Ne. Aš myliu tą, su kuriuo esu. O jis myli mane. Manau, kad kiaurą parą žinoti, kur ir ką mylimasis veikia, svarbu tik labai savimi nepasitikinčiai moteriai.
Kaip ten daug kas sako – esą meilužė svajoja, kad vyras paliktų žmoną ir būtų su ja. Nejuokaukit. Jeigu jis paliktų žmoną, man tektų jį priimti ir dalintis visa ta buitimi. Reikėtų susipažinti su jo vaikais, vaikščioti į zoologijos sodą. Reikėtų jam duoti „namų jaukumą“.
Namų jaukumą gali sukurti mamos, o mylimosios funkcija, manau, kita. Tad tikrai nereikia manęs gailėtis ar vadinti apgailėtina, nes garantuoju, kad gyvenu geriau nei dauguma iš tų taip garbinamų žmonų.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų spalio 23 dieną.
