Užpernai pati baigiau mokyklą, tiesa, paskutiniuosius dvejus metus mokiausi pagal tarptautinę programą. Todėl jaučiu, kad galiu lyginti dvi sistemas – nacionalinę ir tarptautinę.
Neneigsiu, kad besimokant 5-10 klasėje vis atrodė, kad man dailės gyvenime neprireiks ir kilo klausimas, kam man muzika ir Bethovenas su Štrausu, jeigu esu matematikė. Bet dabar, mokydamasi universitete užsienyje, džiaugiuosi, kad mokykloje galėjau susipažinti su įvairiais dalykais.
Niekam neįdomūs žmonės, gebantys kalbėti tik keliomis temomis. Elementarus muzikos, dailės, literatūros išmanymas padeda ugdyti asmenybę ir turėti nuomonę intelektualiose diskusijose.
Reikia daug medžiagos perskaityti? Daug namų darbų? Bet mokantis tarptautinėje programoje jų buvo daug daugiau. Ir tai nebuvo keli puslapiai pratybose – buvo savarankiško mąstymo rašto darbai. Galbūt ir lietuviškoje sistemoje reiktų skatinti mokinius mąstyti savarankiškai, su teorijos pagalba. Vietoj pratybų, kurias užpildyti galima nurašinėjant vadovėlį, negi nebūtų naudingiau užduoti klausimus, kurie reikalautų tikrai suprasti medžiagą?
Ir dar. Merginą, kuri ketina emigruoti, norėčiau įspėti, kad gerame užsienio universitete nebus lengva. Reiks perskaityti, susikonspektuoti, išmokti ir suprasti labai daug informacijos. Dėstytojams nepasakysi, kad dvi temos per paskaitą yra per daug. O ir papildomos literatūros bei straipsnių reiks nemažai suryti.
Man atrodo, kad dabar atėjo tokia „verkšlenimo“ mada. Aš jokiu būdu nesakau, kad lietuviška švietimo sistema yra be priekaištų. Ne, ją galima ir reikia tobulinti, naujinti, kad atitiktų šiuolaikinius standartus. Bet skųstis dėl per didelio kiekio namų darbų arba „nereikalingos“ informacijos aštuntokui, kuris dar pats nelabai supranta, ko nori iš gyvenimo, yra truputį juokinga ir graudu.
Jei vidurinė mokykla ar gimnazija žmogui yra neįmanomas iššūkis, sunku suvokti kaip jis, emigravęs, mokysis universitete. Ar dirbs kur nors geriau nei fabrike – kas jokiu būdu nėra bloga ar smerktina, bet tam mokyklos baigti nereikia.
