Gyvenu su draugu. Turime ir auginame sveiką vaiką, gyvename name, turime mašinas bei darbus. Atrodytų, ko dar reikia. Bet aš vis paslystu, vis man kažkas negerai. Vis man reikia kažką padaryti tokio, kad įskaudinčiau sau artimiausius žmones, t.y., namiškius, artimus draugus, tėvus.
Ir šauna į galvą, visada netikėtai. Pavyzdžiui, nueiti į klubą ir atsipalaiduoti iki galo. Važiuoti ten, kur galiu atsipalaiduoti, kur mane supras. Taip, tas žmonių ratas supranta mane – kai keliu taurę, jie tada tampa gerais draugais ir kalbos būna daugiau negu vandens. Bet kai negeriu nė lašo, iš to rato niekas – oi, niekas – net neskambina ir nerašo.
Kai išsipagirioji, supranti, kad pasielgei ir vėl elgies blogai. Kad negali taip gyventi ir skaudinti pačių artimiausių. Atsiprašai ir susitaikai, artimieji vėl duoda šansą, vėl pradeda tikėti.
Bet praeina kiek laiko ir vėl tas užburtas ratas. Vėl norisi gerti, vėl norisi tų kvailų apsvaigusių žmonių ir tuščių temų.
Skaičiau ne kartą straipsnius, kaip pakeisti save ar suvokti, ko iš gyvenimo noriu. Bet viskas tik iki kito karto. Atrodo, perskaitai, pradedi mąstyti, kad va, dabar keisiu visą pasąmonę, kad pradėsiu gyventi dėl šeimos, artimųjų. Kad dabar bus viskas kitaip. Bet tai trunka neilgai. Aš nežinau, kodėl, bet vis jaučiu kad slystu, kad kažkas traukia ten, kur nevertėtų būti. Vėl norisi atsipalaiduoti.
Žinau tik viena, kad ilgai taip gyventi negaliu. Turiu kažkaip su bloguoju „aš“ kovoti, tik nežinau dar, kokiu būdu. Žinau, kad mano artimieji nori man padėti, bet kažkaip pati noriu sau ir jiems įrodyti, kad aš galiu. Turiu susivokti vidiniame „aš“, kad galiu, kad taip gyventi nebegalima. Nes pavargau skaudinti visus aplinkinius, gailėtis ir graužti save.
Noriu eiti pakelta galva ir didžiuotis bei džiaugtis gyvenimu. Suvokiu, kad manęs laukia nelengvas etapas, bet tikiu ir viliuosi, kad įveiksiu savo blogąjį „aš“.
