Gyvenu su draugu jau 3,5 metų. Man 27-eri, jam 31-eri — vyresnis. Tai, rodos, ne kliūtis. Anksčiau irgi turėjau draugą, kuris buvo vyresnis, bet išsiskyrėme grynai dėl finansinių priežasčių. Taigi, dėl amžiaus viskas gerai. Bet...
Iš pradžių aistra buvo nežmoniška. Delikati tema, bet buvome bendradarbiai. Netikėtai užsimezgusi romantika plėtojosi ilgai, virto tikra simpatija. Kai susipažinome ir, abu buvome užimti. Nepaisant to, neįpareigojančiame įmonės vakarėlyje prisėdau jam ant kelių. Taip jau susiklostė, kad abiejų santykiai baigėsi ir jis pamėgo „vienos nakties nuotykius su bendradarbėmis“. Beje, tuo metu šito nežinojau. Nebuvau tokia, kuri į juos leistųsi, bet pakankamai neformalus bendravimas į tai pastūmėjo.
Vakarais romantiškai kalbėdavomės, tai jam kėlė kankinančią seksualinę įtampą :). Sakykime, vieną kartą viskas pasisuko pernelyg romantiškai. Abu jau buvome laisvi nuo santykių, taigi viskas buvo puiku. Aistringi bučiniai, turiningas laisvalaikis, įsiklausymas į vienas kito poreikius ir... fantastiškas seksas.
Bet dabar... Praėjo 4 metai ir jis manęs nebetraukia taip, kaip tada. Nesibodi atsirūgti ar prie manęs pagadinti orą, nes tai atseit natūralu. Esam ten, kur esam.
Aš, kaip moteris, jau mažiausiai pusmetį ilgiuosi aistringų bučinių, o vienintelis ženklas, kad „kažkas bus“ yra pora grybštelėjimų už pasturgalio. Gal skamba juokingai, bet taip nėra, nes tą žmogų iš tikrųjų myliu ir visada manau, kad nuoširdžiu pašnekesiu galima viską išspręsti. Bet turiu TAI kartoti begalę kartų, jaustis perdėtai dėkinga ir sugebėti susijaudinti, pasimėgauti ir „pabaigti“ per 1,5 minutės.
Pas psichologą neisim – siūliau, pas seksologą irgi, interneto patarimai – nulio verti. O ir šiaip — juk jam gerai, tai kokia čia bėda?
Taip, vyrai, aš skundžiuosi be reikalo ir esu „nusitąsius“ kalė, kuri savo gyvenime turėjo du partnerius – tai jau patirtis.
Moteris turi prisitaikyti, kitaip ji kalė, kekšė ir dar velniai žino kas. Tik klausimas, ar tai teisinga? Žinoma, minčių būna visokių, bet kol neatsidūriau tokioje situacijoje, niekad nesusimąsčiau, kad seksas gali būti toks svarbus. O gal idealių santykių nebūna, tad verta prie aplinkybių prisitaikyti?
Bet kaip atsisakyti savo idealaus vyro, savo išsvajoto žmogaus ir to gyvenimo, kurį turi dviese? O gal visa tai tėra graži pasaka, kai kitiems vaidini, jog viskas gerai?..
