Jau įsivaizdavau, kaip aš žiūrėsiu į raudoną blyną, kurį ne kartą, ypač pastarosiomis dienomis, mačiau spaudoje ir internete. Ir kaip aš galėsiu apie tai padiskutuoti su bendradarbiais prie rytinės kavos: neprasčiau, negu apie Lietuvos rinktinės pergales Europos vyru krepšinio čempionate...
Veiksmas buvo numatytas 2015 metų rugsėjo 28 d. apie 4 valandą ryto. Atėjus dienai X , kaip ir priklauso, kad nepramiegočiau, nusistačiau savo išmaniojo telefono žadzilniką 3 val. 50 min. Bijojau praleisti sakralinį momentą, kai Mėnulis atsidurs Žemės šešėlyje ir... pradės kraujuoti.
Naktis buvo puiki, dangus buvo giedras ir žvaigždėtas, mėnulio pilnatis švietė ryškiau nei bet kada ir, suvokęs, kad man pasisekė kaip niekada, atsiguliau miegoti.
Užmigti sekėsi sunkiai. Tiesą sakant, visai nesisekė. Gal tai mėnulio pilnatis kaip magnetas traukė mano kūno skysčius ir vartė mane nuo vieno šono ant kito, nuo kito ant pirmo? Ar tai jaudulys, kad būsiu neeilinio įvykio liudininkas? O gal tai kaukazietiškas šašlykas, suvalgytas prieš pat miegą, neleido mano sąmonei išsijungti? Kaip ten bebūtų, mano sąmonė būdravo kaip sargus šuo, grandinėmis prikaustytas prie būdos.
Kaip visada netikėtai ant naktinio stalelio suvibravo-sudainavo mano išmanusis. Pramerkęs vieną akį pažiūrėjau į šviečiantį ekraną, rodė lygiai 3 val. 50 min. Atsikėlęs žvilgtelėjau pro langą, mėnulis švietė kaip ir švietęs, tik buvo daugiau pasislinkęs į vakarus ir jokių užtemimo požymių nesimatė.
Supratęs, kad dar turiu laiko pagulėti lovoje, nusliūkinau jos link ir sulig paskutiniu žingsniu iš visų jėgų spyriau į lovos kraštą. Akyse sužaibavo.
Susiėmęs už sumuštos kojos, tamsoje nušlubčiojau tualeto link apžiūrėti traumos pasekmių ir pridėti šaltą kompresą.
Atidaręs miegamojo duris, vėlgi tamsoje, žengiau porą žingsnių ir... akyse sužaibavo dar kartą, tik šįkart raudonai... Stačia galva rėžiausi į atidarytų vonios durų kraštą.
Suvilgęs du rankšluosčius šaltu vandeniu, prispaudžiau vieną prie kaktos, kitu aprišau koją. Atlikęs pirmosios pagalbos procedūras ir visas apsimuturiavęs, grįžau į kambarį ir dirstelėjęs pro langą staiga pastebėjau, kad mėnulio kraštas pradėjo tamsėti.
Juodas šešėlis nuo viršaus pradėjo slinkti ant mėnulio, bet kartu su šešėliu pradėjo slinkti ir lengvi debesėliai, kurie tarsi šydas tai uždengdavo, tai vėl parodydavo mėnulio veidą ir ant jo vykstančias anomalijas. Mėnulis užsidengė iki pusės, bet debesų šydas tapo dar tankesnis ir tamsesnis, kol pagaliau tapo tankia tiuline užuolaida, pro kurią dangus atrodė taip, kad regis jokio mėnulio nei žvaigždžių niekada ir nebuvo...
Mano apmaudui ir nusivylimui nebuvo galo. Negana to, kad nemiegojau, susimušiau koją ir galvą, tai dar ir šimtmečio įvykis, kuris tuoj tuoj turėjo atsiverti prieš mano akis visu gražumu, dingo prieš pat nosį.
Laikrodis rodė lygiai penkias. Atsiguliau į lovą ir užsimerkiau. Maudė sumuštą kaktą ir koją, o prieš akis „kabėjo“ kruvinasis mėnulis – nelaimių pranašas... Švito.
