Mes gyvenom kartu, bet kas baisiausia, gyvenom kartu tik kaip draugai. Mylėjom vienas kitą, bet jokių tikrų lovos reikalų nebuvo. Ne vieną kartą bandėm, ne vieną kartą stengėmės. Nenoriu čia smulkiai pasakoti, bet esmė tokia: jis iki galo – niekaip.
Lankėmės pas gydytojus ir ne kartą. Bet visi sakė, kad problema tik psichologinė. Siūlė nemėtyt pinigų tyrimams ir eit pas psichologą. Bet ne toks jis žmogus, kad pas psichologus lankytųsi...
Gal auklėjimas buvo kaltas, tėvai griežti? Jam seksas – gėda. Aišku, buvo ir glamonių, ir viso kito, bet gi visos žino, kad niekas tos tikros nakties neatstos.
Sakydavau sau, kad su juo lovoje ir taip gera. Maniau, to, ką gaunu, užteks, ir per daug jo nespaudžiau. Aišku, ir nevilties akimirkų buvo, ir ašarų... Jaučiaus nepakankamai seksuali. Jis atsiprašinėjo, mačiau, kad ir pats kenčia, bet kas iš to?
Liovėmės galiausiai apie tą problemą kalbėti, nes tik kankindavomės abu. Nusprendžiau, kad geriau būsiu negeidžiama, bet mylima. Gyvenom toliau.
Draugės man sakė, kad elgiuosi kvailai. Kad pirmiausia kvaila buvo neišsiskirt, kai tik sužinojau. Bet jau buvau įsimylėjusi tada – taip paprastai neišsiskirsi. Sakė, negriauk savo gyvenimo, nepasilaidok anksčiau laiko. Bet širdis sakė ką kitą. Jis buvo mano sielos draugas.
Tik vis sunkiau buvo jaustis moterimi. Atrodė, kad nėra prasmės nei aptemptą suknelę apsivilkti, nei aukštakulnius apsiauti.
Nesitikėjau, kad viskas šitaip baigsis... Išėjau su draugėmis į barą. Šnekėjom, juokėmės ir tada prie baro pamačiau nepažįstamą vyrą. Buvo gražus, gražiai apsirengęs, raumeningas... Po kelių kokteilių pajutau, kaip manyje sukilo tiek laiko tramdyti jausmai.
Nepažįstamasis pajuto mano jaudulį, priėjo, pakvietė šokti... Kai pajutau jo rankas ant savo klubų, širdis pradėjo daužytis dvigubai greičiau.
Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė prie savo staliuko. Atsisukau dar pažiūrėti, kaip draugės, bet jos tik šypsojosi ir rankų mostais ragino mane eiti. Mačiau, kad šitas vyras manyje mato moterį. Buvau nuo to atpratusi.
Nepažįstamasis pasiūlė paklausyti džiazo viešbučio restorane. Sutikau ir išėjom kartu. Elgiausi kaip beprotė, net negalvojau, kad namie laukia mylimas žmogus.
Prie staliuko ir vėl pajutau jo rankas. Nebesivaldžiau ir atsakiau į jo glamones. Jis užsakė kambarį tame viešbutyje. Kai įėjom į tą kambarį ir jis mane pabučiavo, aistra prasiveržė kaip ugnikalnis. Tiesiog sprogau. Aš neįsivaizdavau, kad kūniška meilė gali būti tokia svarbi.
Mano poelgis man pačiai buvo netikėtas. Tikrai galvojau, kad išmokau valdyti tą aistrą, išmokau gyventi kitaip. Tuo labiau, kad butą ruošėmės pirkti su draugu, jau galvojau, visam gyvenimui. Tikrai nesitikėjau, kad būtent dabar staiga neišlaikysiu.
Kai grįžau namo, supratau, kad negaliu daugiau meluoti. Negaliu meluoti, kad seksas nesvarbu. Nebegaliu būti kantri, nes ta kantrybė niekur neveda...
Gėda ir skaudu buvo stovėti mūsų bute priešais gyvenimo draugą po tokios nakties. O jis net neklausinėjo, kur buvau, net nežiūrėjo į mane. Iškart viską suprato.
Nepasmerkė manęs, turbūt jautė, kad tokia diena ateis. Jis jautė, o aš ne... Vis galvojau, kad ne tai meilei svarbiausia. Bet tai irgi svarbu...
Mes išsiskyrėm. Skaudu. Bet supratau, kad be aistros galima gyventi ilgai, bet visą gyvenimą – neįmanoma. Atleisk man.
