Netikit? Papasakosiu savo istoriją – gal ji padės apsispręsti toms, kurios viliasi sukurti laimingą šeimą, nors nuojauta kužda, kad vaikino galvoje – ne tai.
Man iki šiol persmelkia kūną, kai prisimenu pažinties pradžią su juo. Susipažinome studijų metu. Jis buvo grupės Šaunusis. Puikiai mokėsi, saikingai linksminosi, gerai organizavo renginius. O gražus – beprotiškai...
Užteko kelių su grupės draugais praleistų penktadienių, kad pajusčiau, jog jam patinku. Nors širdelė daužydavosi, kai atsidurdavau arčiau, bet pasidaviau ne iš karto. Stengiausi neparodyti, kaip labai jis man patinka, bet į pasimatymus vaikščiojom vis dažniau, drugeliai skraidė pilve, rožiniai akiniai – ant nosies...
Nauja draugystė labai jaudino ir tuo, kad nuo grupės draugų viską slėpėme, norėjom „atrodyti profesionaliai“. Kai žvelgiu iš dabarties, man atrodo, kad jau tada aš per daug įsijaučiau į savo fantazijas. Pavyzdžiui, įsivaizduodavau, kaip vieną dieną visos grupės akivaizdoje jis prisipažins, kad mane myli ir taip paslaptis išaiškės. Aišku, nieko panašaus neįvyko. Tiesiog visi ilgainiui sužinojo.
Susitikinėjome beveik metus, kol galiausiai jis pats pripažino, kad nesąmonė man nuomotis kambarį, jeigu jis gyvena dviejų kambarių bute. Jau pažinodama jį, neskubėjau ir tada. Bijojau išgąsdinti. Užtrukau dar du mėnesius, kol persikrausčiau. Iš lėto, po daiktelį... Iš viso kartu jau buvome praleidę beveik dvejus metus.
Kai apsigyvenome kartu, natūraliai pradėjau laukti, kada jis pasipirš. Aiškesnių ženklų, ko norėčiau iš jo ir mūsų bendro gyvenimo, turbūt negalėjau pateikti. Žiūrėdavau filmus apie vestuves, drauge einant pro parduotuvę, stabtelėdavau prie juvelyrinio skyriaus, ilgesingai dūsavau, pamačiusi poras su vaikais.
O jis... Jis į tai kurį laiką nereagavo, o paskui man kirto: “Žinai, man kvailai atrodo tos poros, kurios net dešimt metų kartu neišbuvę ženijasi.“
Tikėjausi, kad jis juokauja. Supratusi, kad ne, pratrūkau. Išdėjau jam viską: kad mums puikiai sekasi, rimčiau nesam nei karto susipykę, aš iki sielos gelmių pažįstu jo būtį ir buitį, niekada dėl nieko nepriekaištavau, o ir taip jau buvau neįtikėtinai kantri visą mūsų draugystę. Ir apskritai – ką jis sau galvoja?
Į visa tai jis man atsakė: „Būtent. Jei viskas taip gerai, kam reikia dar ir vestuvių?“
Jis paminėjo daugybę pažįstamų porų, kurios išsiskyrė vos pradėjus organizuoti vestuves. Išvardijo visus mūsų gimines, kurie atrodė laimingai susituokę, o paskui mindė teismų slenksčius. Klausė, negi aš to noriu. Žinoma, nenorėjau. Siūlė palaukti dar bent kelerius metus, kol galutinai jausimės kaip šeima – tada žinosime, kad tuokdamiesi nedarome klaidos.
Nors dabar man viskas skamba nelogiškai, bet taip jį mylėjau ir jis taip mokėjo mane paveikti, kad sutikau. Net patikėjau, kad irgi noriu palaukti...
Toliau viskas buvo tik blogiau. Atrodė, visos tik ir renkasi baltas sukneles, kitos jau ir vaikus gimdo, o aš gyvenu lyg su kambarioku. Išmokau bent išoriškai atrodyti rami. Kai tėvai, seneliai ar draugės klausdavo apie ateities planus, sakydavau: „Dabar mes koncentruojamės į karjerą.“
Galiausiai net pati įtikėjau, kad likti kartu yra svarbiau, nei kažkoks popierėlis. Studijos jau seniai buvo baigtos, o mudu skaičiavome šeštus metus kartu.
Žaibas iš giedro dangaus trenkė netikėtai. Vieną dieną mano mylimasis pranešė, jog išvažiuoja į Afriką. Sakė, jam reikia laiko atrasti save.Ir jei ne dabar, tai kada? Esą jis nustojo rūpintis savo dvasiniais dalykais, susitelkė į materializmą ir nori nors porai mėnesių nuo visko atitrūkti.
Manęs kartu nekvietė. Neįsipaišiau į jo dvasinę kelionę. Tokias, sakė, reikia įgyvendinti vienumoje. Išėjo iš darbo, pasiskiepijo, išsitrynė „Facebook“ anketą ir surengė atsisveikinimo vakarėlį.
Netikėjau, kad viskas vyksta iš tikrųjų, kol nenuvažiavome į oro uostą. Iki tol daug naktų jau buvau tylomis verkusi, bet dabar verkiau garsiai. Klausiau, kokia buvo tų metų prasmė ir kaip mylimas žmogus kelionėje gali trukdyti.
Ramino mane kaip įmanydamas. „Grįšiu, juk tu mano šeima, skambinsiu, net nepastebėsi, kaip prabėgs laikas, man reikia šito“, – taip jis kalbėjo oro uoste.
Sunku prisiminti košmarą, kurį išgyvenau jam išvažiavus. Pirmas dvi savaites nesulaukiau iš jo nei vienos žinios. Net kad saugiai nuskrido. Telefonas su lietuviška kortele buvo išjungtas, naujo numerio – jei tokį įsigijo – nežinojau. Sienom lipau. Galiausiai pasiėmiau būtiniausius daiktus ir laikinai nuvažiavau pabūti pas pusseserę – neišvėriau vienatvės ir nežinios.
Trečią savaitę jis trumpam paskambino pasakyti, jog viskas gerai ir atsiprašyti, kad visai neturi laiko, nepažada, kada susisieks kitą kartą. Man „nučiuožė stogas“... Aš tiesiog klykiau į ragelį, išdėjau viską, kas buvo susikaupę ir pasakiau, kad jei nepadarys atitinkamų išvadų, grįžęs manęs neberas. Didžiavausi, kad pagaliau viską jam išrėžiau.
Po pokalbio širdies kamputyje tikėjausi, kad jis susivoks, jog penkeri drauge praleisti metai nėra verti neaiškių paieškų Afrikoje, jis sės į lėktuvą ir sugrįš. Parskris netikėtai, supratęs, kad pasielgė kaip tikra kiaulė. Kaip visiškas idiotas. Ir galbūt pagaliau, pagaliau pasipirš.
Kokia buvau kvaila. Supratusi, kad laukti neverta, išsivežiau daiktus iš jo buto.
Nepaisant to, aš vis dar laukiau. Neištvėriau, ėmiau žemintis – nuolat rašiau jam žinutes. Dažniausiai naktimis, skausmą apmalšinusi alkoholiu – pranešiau, kad išsikrausčiau, rašiau apie tai, ką reiškėme vienas kitam ir kaip viskas griuvo. Kai neatsakydavo, iš sielvarto gerdavau dar daugiau.
Galiausiai atsiliepė. Paskambino ir pasakė, kad tikisi, jog išėjau dėl to, kad pati to norėjau. Kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą taip, kaip jam atrodo teisinga. Tikisi, jog būsiu laiminga.
Paklausė, kur palikau buto raktą ir paprašė daugiau neberašyti. Mat jis kuria naują gyvenimą. Afrikoje sutiko savanorę iš Airijos, kuri taip pat pasinėrusi į dvasines paieškas. Jie netrukdo vienas kitam tobulėti.
Ką gi. Pusmetį gyvenimo nemačiau. Gėriau antidepresantus, alkoholį, antidepresantus ir alkoholį, beveik neišeidavau iš namų arba negrįždavau visą savaitgalį. Stebuklingu būdu išsilaikiau darbe – nors viską dariau „puse kojos“ ir atrodžiau kaip sapnuojanti, grasinimų atleisti nesulaukiau – matyt, viršininkai tiesiog davė man laiko gedėti.
Dabar jau susitvarkiau. Ir dvasią, ir gyvenimą. Labai padeda joga. Ir neseniai vėl sulaukiau smūgio – iš buvusių kurso draugų sužinojau, kad mano mylimasis veda. Tą savanorę.
Tad dabar jau tvirtai galiu pasakyti, kad nėra prasmės laukti tinkamo laiko, daryti karjeros, metų metus „bandytis“ gyvenant kartu. Arba tinki, arba ne. Žiūrėdama į savo draugių likimus įsitikinau – kai vyras myli, jis veda. O jei iki šiol nesusiprato, niekas ir nepasikeis. Neverta savęs apgaudinėti. Kai meilė karšta, abiejų žmonių širdys turi degti kartu.
