Būtinai turėjome surasti „stebukladarę močiutę“. Kaip buvome girdėję, ji vienintelė galėjo pagydyti mano artimą draugę, sergančią ketvirtos stadijos vėžiu.
Visi jautėmės neramiai ir, vis sustodami, stengėmės įžiūrėti gatvių pavadinimus. Taip atvažiavome iki ženklo „Toliau važiuoti draudžiama“.
Sustabdžiau automobilį, o mano vyras net pradėjo šaukti: „Ką darai, varyk iš čia! Ar nematai? Stovėti draudžiama! Tie policininkai tuoj tave „nuskalpuos“!“
Kadangi nebeturėjau kitos išeities ir buvome pervargę nuo reikiamos gatvės paieškų, vyrui beširstant išlipau iš automobilio ir paskui „skalpuotojus“ policininkus įėjau į parduotuvę. Išdėsčiau, kad esam iš Lietuvos, kad vežu rimtai sergančią draugę pas garsią jų žiniuonę (paaiškėjo, kad policininkai ją taip pat žinojo). Kad nerandam jos namų ir niekur nerandam nakvynės...
Policininkai, taip nieko ir nenusipirkę, mielai paprašė sekti paskui juos. Jų automobilis pasuko link žiniuonės namų, parodė mums, kur jie. Po to nuvažiavome paskui policininkus iki viešbučio, kuriame, kaip žinojome, vietų nebuvo.
Policininkas nusivedė mus vidun ir pasikalbėjo su administratore. Atsirado vietos ir mums su vyru, ir mūsų draugei.
Dėkingumo ašarų pilnomis akimis siūliau policininkams atlygį, ir jie maloniai, bet kategoriškai atsisakė. Tuomet pasiūliau bent lietuviškos dešros. Tuo tarpu Latvijoje irgi buvo blokados metas. Atsakė: „Ne, ne, tuomet būtų ne tai...“
Ir štai, kiek metų praėjo, bet kai pamenu tuos geranoriškus policininkus, jaučiu begalinį dėkingumą.
Tai buvo nuoširdi pagalba.
